Rasa MILERYTĖ
„Ar pažįstat nors vieną žmogų, mirusį nuo COVID-19?“ – klausia sąmokslo teorijų šalininkas ir daro išvadą: „Aš nepažįstu, vadinasi, virusas išgalvotas.“ Sąmokslo teorija – terminas, nusakantis daugelio nelaimingų atsitikimų, blogybių ir gyvenimo blogėjimo tendencingą aiškinimą slaptų jėgų veikimu – dažniausiai vyriausybių, specialiųjų tarnybų ar slaptųjų organizacijų. Tokiomis teorijomis buvo apraizgytas ir koronavirusas, o jomis tiki net ir kai kurie Seimo nariai. Kai kurie žmonės tvirtai įsitikinę – virusas sugalvotas tam, kad būtų galima uždaryti mus namuose, kad netrukdytume įtakingiems asmenims daryti jų blogų darbų, ir jokie moksliniai įrodymai tokiems žmonėms nė motais. „Dažniausiai sąmokslo teorijomis patikima dėl saugumo poreikio, – sako psichologė Agnė Vaiciukevičienė. – Žmonės, kuriems yra sunku toleruoti nežinią, kurie atmeta mokslą ir yra linkę į priešiškumą, susikuria savo tiesą (kuri nebūtinai yra teisinga, bet padeda jaustis ramiai ir patogiai). Kai norima aiškumo ir sąžiningumo, bet jo nesulaukiama, atsiranda spraga sąmokslo teorijai.“ Šiandien jau beveik visuotinai sutariama, kad pirminis koronaviruso židinys – Kinijoje, Uhano mieste, esantis turgus. Mokslininkai spėja, jog užkratas atsirado žmogaus organizme nuo šiame turguje pardavinėjamų laukinių gyvūnų. Iki šiol nėra aišku, koks tiksliai tai buvo gyvūnas, bet biologiniai tyrimai leidžia daryti išvadą, kad tai galėtų būti skujuotis. Visgi dalis visuomenės turi kitą nuomonę. Jų manymu, virusas buvo paskleistas tyčia kaip biologinis ginklas, skirtas fiziškai pažeidžiamiausiems visuomenės nariams išnaikinti, o likusius žmones įkalinti namuose, taip esą kai kurioms institucijoms įgyjant teisę juos kontroliuoti. Sąmokslo teorijų šalininkai viruso išplitimu netgi kaltina vieną garsiausių ir turtingiausių pasaulio žmonių, programinės ir techninės įrangos gamintoją, vadovaujantį didžiausiai pasaulyje programinės įrangos įmonei „Microsoft“, Bilą Geitsą (Bill Gates): jie aiškina, esą viruso grėsmė nulems privalomų skiepų atsiradimą, o skiepijant žmogų jam bus įmontuota moderni sekimo mikroschema. Kiti įsitikinę, kad virusas apskritai neegzistuoja. Neabejojantys, kad COVID-19 yra apgaulė, buriasi specialiai šiai temai skirtoje socialinio tinklo facebook.com grupėje, kurioje dalijasi įžvalgomis ir tariamais įrodymais apie tai, kaip neva esame apgaudinėjami. Nors mokslininkai ir medikai tokias teorijas nuolat argumentuotai paneigia, tačiau dalis patiklių žmonių ir toliau tiki šiomis teorijomis. Šios grupės populiarumas sparčiai auga, nes užuovėją savo įsitikinimams čia randa žmonės, ne tik netikintys koronavirusu, bet ir pasisakantys prieš skiepus, prieš naujos kar[1]tos itin spartų mobilųjį ryšį, ir apskritai nepasitikintys valdžia, verslininkais ar net medicinos sistema. Pritariantys tokiai nuomonei ne tik dalijasi vaizdo įrašais, nuotraukomis, kurios esą pagrindžia jų mintis, bet ir kviečia susivienyti, išeiti į gatves. „Žmonės, nubuskime, melas valdžioje, bankuose, visi nori mus apgauti ir apskiepyti. Kodėl mes nieko nedarome? Kodėl tik dalinamės nuotraukomis ir vaizdo įrašais? Davai kokį mitingą padarom prie Seimo arba simboliškai prie Televizijos bokšto? Juk paruošta vakcina kiekvienam. Jau testuojami žmonės, o su testais gal ir dar kažką padaro. Kas žino… Jei jie pradėjo tokį genocidą, tai visko galima tikėtis…“ – minėtoje grupėje rašo vienas įsibaiminęs vyras (kalba netaisyta). Ypač populiarus sąmokslo teorijų šalininkų argumentas: aš nepažįstu sergančių koronavirusu, vadinasi, virusas neegzistuoja. Viešai skelbiamus nuolat atnaujinamus duomenis apie visame pasaulyje virusu užsikrėtusius ir mirusius as menis jie vadina propaganda. Viruso buvimą neigiančių žmonių nuomone, į apgaulės tinklą įsitraukė ir Pasaulio sveikatos organizacija, ir žiniasklaida. Netgi negalintys įvardyti, kas konkrečiai atsakingas už koronaviruso atsiradimą arba apgaulę apie jo buvimą, tvirtai įsitikinę, jog yra žmogus, kuriam paklūsta visų valstybių vadovai, visi pasaulio galingieji ir įtakingieji. Pasak psichologės A. Vaiciukevičienės, nežinodamas tiesos žmogus jaučiasi nejaukiai, o patikėjęs sąmokslo teorija gali lengviau atsikvėpti, savitai kontroliuoti padėtį ir jaustis saugiai. Sąmokslo teorijos jų šalininkams, anot psichologės, padeda suprasti sudėtingus dalykus, surasti problemų kaltininką, įveikti bejėgiškumo jausmą, sukuria pojūtį, kad žmogus kontroliuoja susidariusią situaciją. Pasidomėjus, kodėl taip greitai išplito su koronavirusu susijusios sąmokslo teorijos, A. Vaiciukevičienė sakė, kad tai nieko stebėtino, nes koronaviruso situacija turi esmines sąmokslo teorijai atsirasti reikalingas sąlygas – nežinią ir baimę. „Kaip jau minėjau, sąmokslo teorijų šalininkai sunkiai toleruoja nežinią. Jei prisimintume koronaviruso plitimo dinamiką, pastebėtume, kad buvo labai daug nežinios. Jos yra ir iki šiol. Buvo teigiama, kad koronavirusas aktualus vyresnio amžiaus žmonėms, o vėliau žiniasklaidos pateiktoje mirtingumo nuo koronaviruso statistikos analizėje buvo pastebėta mažamečių vaikų susirgimo atvejų. Daug nežinomybės, nesaugumo ir bejėgiškumo jausmo. Nežinia neretais atvejais kelia paniką, o panika skatina tikėjimą sąmokslo teorijomis. Taip pat pastebiu tendenciją, kad sąmokslo teorijų šalininkai dažnai nepasitiki valdžia, o kai nepasitiki valdžia, gana nuoseklu atrodo nepasitikėti ir visiškai niekuo, ką ji sako. Tad ir koronaviruso dinamika bei rekomendacijomis, kaip apsisaugoti, pasitikėti tarytum yra netikslinga. Būtent dėl šių priežasčių taip lengvai plinta sąmokslo teorijos, susijusios su koronavirusu. Šios teori[1]jos padeda pajusti padėties kontrolę, pasijusti žinančiam tiesą, būti pranašesniam už kitus (žinančiam daugiau negu kiti) ir jaustis saugiau, ypač kai priešingo veikimo perspektyva baugina. Pavyzdžiui, pripažinus, kad išties nesilaikydami rekomendacijų (nesilaikydami atstumų, nebūdami namuose, nedėvėdami kaukių) galime užkrėsti save ir kitus, tektų atsisakyti įprastos rutinos, bendravimo su artimaisiais ir kitų dalykų be pasipriešinimo – besąlygiškai paklusti valdžiai, kuria, tikėtina, iš esmės nėra pasitikima. Didelė tikimybė, jog tai baugina. Pokyčiai iš esmės baugina, tenka jiems pasiruošti, adaptuotis, o šioje situacijoje nebuvo nei pasirinkimo galimybės, nei laiko pasiruošti – teko besąlygiškai paklusti ir susitaikyti su nežinia“, – mintimis dalijosi psichologė. A. Vaiciukevičienės teigimu, sąmokslo teorija nuo mokslinės teorijos skiriasi tuo, jog mokslinė teorija – tai pirmiausia surinkti faktai ir jais remiantis padaryta išvada, o sąmokslo teorija pirmiausia sukuria prielaidas, o paskui ieškoma informacijos šaltinių ir argumentų, kurie galėtų tas prielaidas patvirtinti. „Aš manau, kad sąmokslo teorijos verčia kritiškai mąstančias asmenybes dar labiau pasidomėti atitinkama tema ir ugdyti gebėjimą priimti kitaip mąstantį žmogų. Taip pat manau, kad neteisinga būtų teigti, jog sąmokslo teorijų šalininkai neturi gebėjimo kritiškai mąstyti. Jie gilinasi į susidariusią situaciją, renka įrodymus savo tiesai patvirtinti. Jie vertina informaciją ir nusprendžia, kas yra tiesa, o kas netiesa, tik savame kontekste. Jų prioritetai skiriasi. Žinoma, svarbu paminėti, kad sąmokslo teorijų šalininkams trūksta atviro požiūrio alternatyvų paieškose – jie yra ganėtinai uždari ir turi tik vieną žinojimą, kuris suteikia saugumo, kai tuo metu atvirumas alternatyvų paieškose yra vienas iš kritinio mąstymo elementų“, – sakė psichologė A. Vaiciukevičienė.