Projektas "Paribio istorijos"

Šizofrenija sergantis vyras jaučiasi atstumtas visuomenės

Rasa MILERYTĖ


Per 43-ejus metus Gedimino (vardas pakeistas) gyvenime buvo visko: alkoholis, narkotikai, savęs žalojimo epizodai, bet blogiausia yra diagnozė: šizofrenija. Šizofrenija – lėtinė psichikos liga, kuri pažeidžia jausmų, mąstymo, suvokimo bei valios sferas. Šiuo sutrikimu pasaulyje serga apie 1 proc. žmonių. Nepagydoma liga Gediminui diagnozuota prieš 20 metų. Specialistai teigia, kad anksti diagnozavus ir pradėjus vartoti vaistus, ligą galima suvaldyti ir padėti žmogui neiškristi iš visuomenės. Deja, Gediminas vaistus vartojo neilgai: tam prieštaravo jo mama, ir nors pašnekovas jau buvo suaugęs, nedrįso jai pasipriešinti. Šiandien Gediminas sako esąs atstumtas visuomenės, bet labai nori, kad žmonių požiūris keistųsi, todėl rašo knygą apie savo patirtis.

Girdi mirusių draugų balsus

Apie tai, kaip buvo diagnozuota liga, pamena, lyg viskas būtų vykę vakar. „Nuvažiavau į Kauną, ten su draugais pasigėriau. Paskui kažkoks balsas man liepė išpaišyti pasą. Taip ir padariau. Neturėjau pinigų grįžti namo. Nuėjau į policiją, parodžiau savo pasą ir paprašiau vežti mane į „durnyną“, – tądien psichiatrijos ligoninėje jam buvo nustatyta šizofrenija.

Tuo metu Gediminas dar gyveno Vilniuje, mieste, kuris jam ir šiandien gražiausias pasaulyje. Praleidęs šiek tiek laiko ligoninėje, grįžo į mamos butą. Mama nenorėjo sutikti su diagnoze ir, nors buvo medikė, neleido sūnui vartoti vaistų. Jai ši liga atrodė gėdinga, kenkianti reputacijai, paprasčiau buvo jos nepripažinti, o vaikinas nedrįso pasipriešinti valdingai motinai. Tėvas jau seniai buvo sukūręs kitą šeimą ir sūnaus gyvenimu nesidomėjo.

Paklaustas, kaip pasireiškia liga, pašnekovas sako nuolat girdintis mirusių draugų ir giminaičių balsus, bet greitai pamiršta, ką jie kalba. Sako, kad balsai negąsdina, prie jų jau priprato. Gediminui sunku susikaupti, susitelkti į daugiau laiko reikalaujančią veiklą, todėl nebegali skaityti, nors anksčiau literatūrą labai mėgo. Apatija, nuolatinis nuovargis irgi ligos požymiai. Skundžiasi, kad vartojami vaistai labai slopina.

Vartoti vaistus pradėjo prieš 5-erius metus, kai mama jį išvežė į Aknystų socialinės globos namus. Iš ten prieš kurį laiką Gediminas atvyko gydytis į Uteną. Sako, kad Utenoje gyventi patinka, bet svajoja apie grįžimą į gimtąjį Vilnių, tik ateities perspektyvos labai miglotos. Reikia pereiti gydymo kursą, kurio galutinis terminas nenustatytas, be to, nelabai nori gyventi su mama, o nuosavos gyvenamosios vietos Vilniuje neturi, kaip ir lėšų jai įsigyti, mat gyvena iš kuklios neįgalumo išmokos.

Pragėrė ir knygas, ir puodus

„Viską sąžiningai pragėriau“, – nusijuokia Gediminas, neslėpdamas nieko iš savo praeities. Pasakoja alkoholio paragavęs ankstyvoje paauglystėje, būdamas kokių 16-os metų. Būti apsvaigusiam jam patiko, todėl alkoholis tapo draugu. „Su prasta kompanija draugavau, o gal ir šeimoje alkoholizmo genas yra – mano dėdė gėrė“, – prisimena pašnekovas. Neslepia, kad ir mama išgerdavo (dėkingi pacientai mėgdavo gydytojai atsidėkoti saldainiais ir gėrimais, kurie namų bare ilgai neužsistovėdavo), bet, sako saikingai.

Iš pradžių alkoholiui užteko kišenpinigių: susimesdavo su draugais ir nusipirkdavo alaus ar degtinės. Sunku suprasti, kaip mama leisdavo sūnui gerti. Galbūt nematė? Matė, pyko, bet, anot Gedimino, nieko negalėjo padaryti. Sulaukus pilnametystės kišenpinigiai baigėsi, bet nebūdavo sunku rasti pinigų turinčių draugų. Visgi norėjosi ir pačiam kažką turėti, todėl Gediminas pradėjo pardavinėti bent kiek vertingus namuose buvusius daiktus. „Pardaviau visas mamos medicinines knygas, – pasakoja. – Prikraudavau maišą, o turguj buvo žmogus, kuris jas nupirkdavo. Už vieną didelį maišą duodavo 5 litus. Kai knygų nebeliko, pardaviau indus, puodus.“

Nuo alkoholio iki narkotikų – viso labo vienas žingsnis, neatsispyrė Gediminas ir šiai pagundai, tačiau, sako, narkotikų poveikis jam nepatiko, todėl „neužsikabino“.

Nieko stebėtino, kad bendraujant su išgeriančiais draugais ir pačiam vartojant, nebeliko laiko mokslui. Pašnekovas sako svajojęs studijuoti žurnalistiką, tačiau mokyklą baigė itin prastais pažymiais, taigi apie aukštąją mokyklą liko tik pasvajoti. Mokėsi staliaus amato, o vėliau vertėsi atsitiktiniais darbais.

Šiandien Gediminas gyvena blaivus ir džiaugiasi, kad valios pastangomis pavyko atsikratyti priklausomybės.

Dėkoja Dievui, kad yra gyvas

Paklaustas apie depresiją ir savižudiškas mintis, rodo rankas vagojančius randus: bandymų nusižudyti būta. „Labai džiaugiuosi, kad nepavyko“, – sako ir patikina, kad apie mirtį nebegalvoja.

Norą mirti iššaukdavo nesutarimai su mama, vienatvė, neišsipildžiusios svajonės, skurdas. „Kai neturėjau pinigų, atrodė, kad geriau nebebus. Viskas nesisekė. Kartais net ko valgyti nebūdavo. Nenorėjau šitaip gyventi“, – dalijasi skaudžiais išgyvenimais.

Šiandien pašnekovas mato prasmę gyventi, bet savo dienas vadina nykiomis. Kartais pasikalba su kokiu pažįstamu, tačiau didžiąją laiko dalį leidžia namuose, retkarčiais įsijungia televizorių, pažiūri žinias, filmą, bet dažniausiai nieko nesinori. Jeigu nevartotų vaistų, kažin ar pajėgtų gyventi.

Kai turi daugiau energijos, rašo knygą. „Mes, tokie ligoniai, alkoholikai, narkomanai, esam nereikalingi visuomenei, – svarsto Gediminas. – Daug kam būtų geriau, jei tokių kaip mes nebūtų. Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog esam normalūs, apie tai bus mano knyga, jei kada nors ją užbaigsiu. Apie mano jaunystę, gydymą Aknystose, apie viską, ką patyriau.“

Paklaustas apie svajones sako svajojantis sutikti moterį, kurią pamiltų, ir sukurti su ja šeimą. Taip pat norėtų gilesnio ryšio su tėčiu, su kuriuo bendrauja labai retai ir paviršutiniškai. O jei nesirgtų šizofrenija ir galėtų vairuoti, vairuotų motociklą.

Specialistas: visuomenė turėtų padėti ligoniui integruotis

Vilniškis gydytojas psichoterapeutas Mindaugas Šablevičius teigia, kad jei šizofrenija diagnozuojama anksti ir iškart pradedamas gydymas, žmogus gali gyventi ganėtinai kokybišką gyvenimą, vis dėlto ligoniui reikalinga priežiūra ir pagalba. Gyvenimo kokybė, gydytojo teigimu, labai priklauso nuo ligos paūmėjimų intensyvumo: sergant nepertraukiamos eigos šizofrenija, simptomai matomi nuolat, epizodinės šizofrenijos atveju simptomai banguoja – pasireiškia ir pablogėjimų, ir pagerėjimų.

Kaip teigia gydytojas, Lietuvoje dažniausiai taikomas medikamentinis šio sutrikimo gydymas, bet ne mažiau svarbu psichologinės konsultacijos, psichoterapija ir pagalba integruojantis visuomenėje. „Manau, kad medikamentinis gydymas Lietuvoje panašus kaip Vakarų šalyse, o psichoterapinį gydymą dar reikia gerinti. Taip pat labai svarbu daugiau dėmesio skirti socialinei integracijai. Žmogui reikia leisti prisitaikyti, ir visuomenė turėtų jam padėti“, – komentuoja gydytojas psichoterapeutas Mindaugas Šablevičius.