Rasa MILERYTĖ
Kasmet žurnalas „Reitingai“ reitinguoja Lietuvos mokyklas. 2021 m. pagal lietuvių kalbos brandos egzamino rezultatus geriausia mokykla tapo Užpalių gimnazija. Šioje mokykloje vaikus lietuvių kalbos ir literatūros mokanti mokytoja Renata Gavėnienė sako, kad tai nebuvo kažkas netikėto, nes gimnazijoje mokosi gabūs, motyvuoti ir tikslo siekiantys mokiniai. Su mokytoja kalbėjomės apie egzaminų rezultatus, prieštaringą lietuvių kalbos egzamino vertinimą, mokinių kūrybingumą ir lietuvių kalbos bei literatūros mokymą.
Kiek metų dirbate mokytoja? Kas jus atvedė į šią profesiją? Kodėl pasirinkote būtent lietuvių kalbą?
Mokytoja dirbu nuo 1992 metų. Kodėl nusprendžiau ja tapti? Atsakymas labai paprastas. Nuo ankstyvos vaikystės man buvo aišku, kad turėčiau būti mokytoja. Galbūt dėl to, kad man patiko žaidimas „Mokykla“. Kai buvau abiturientė, kalbantis su šeima apie studijų kryptį, šviesaus atminimo senelis pasakė tokius žodžius: „Vaikeli, gerai mokykla. Amžinai būsi žydinčiam sode.“ Ir tie žodžiai man giliai įstrigo. Darbas mokykloje iš tiesų yra tarsi darbas žydinčiame sode, nes nuolat esi tarp jaunų žmonių. Kodėl lituanistika? Dar paprastesnis atsakymas. Iš prigimties buvau perfekcionistė, tik vaikystėje nežinojau šios sąvokos. Laikydama brandos egzaminus tuometinėje penkiabalėje sistemoje už matematiką gavau ketvertą, visi kiti dalykai buvo įvertinti penketais. Taigi, pasirinkau lietuvių kalbą – dalyką, kuris man sekėsi ir patiko. Šitaip tapau mokytoja. Labai atsitiktinai, labai vaikiškai galbūt, bet šių savo vaikiškų sprendimų nesigailiu.
Užpalių gimnazija – viena iš geriausių Lietuvoje. Kaip reagavote, pamačiusi reitingus?
Į reitingus visada reaguoju šiek tiek per atstumą ir šiek tiek prieštaringai. Esame tikrai gera mokykla ir ne tik šiemet. Jeigu patyrinėtume duomenis, matytume, kad visada esame daugiau mažiau per vidurį. Kas tai lemia? Matyt, ilgametės tradicijos. Užpaliuose gyvena šeimos, kurios kelia savo vaikams tam tikrus mokymosi lūkesčius, tada ir vaikai labiau stengiasi. Mūsų mokiniai savo rezultatais nėra padarę gėdos nei tėvams, nei mokyklai. Kalbant apie šių metų lietuvių kalbos pasiekimus – smagu matyti, kad vaikams sekasi. Gali būti, kad viena iš sėkmės priežasčių yra tai, kad mūsų mokykloje yra mažytės klasės. Didžiausiose klasėse turime 12, 14, 16 mokinių. Tuomet mokytojas gali vaikui skirti žymiai daugiau dėmesio, o mokinys gali rimtai ruoštis brandos egzaminams, nes yra aplinkoje, kurioje jo poreikiai ir gebėjimai yra matomi ir patenkinami. Didelės mokyklos neturi tokios prabangos. Sunku lyginti pasisekimą egzaminuose, kai didelės mokyklos mokytojas turėjo paruošti daugiau nei šimtą mokinių, o mes – dvylika. Yra daug visokių niuansų, bet, žinoma, nepaneigsi, kad mūsų mokiniai buvo gabūs ir norintys siekti aukštų rezultatų.
Nepasakyčiau, kad tai, jog mus išreitingavo tarp geriausių mokyklų, yra ypatinga sėkmė, kad mes dabar tapome ypatinga mokykla. Mūsų unikalumas yra tas, jog vaikai pas mus ateina į ikimokyklinio ugdymo grupę būdami dviejų metukų ir gali čia ugdytis iki brandos atestato. O pasiekimai yra svyruojantys: galbūt kitų metų laidai seksis ne taip gerai, o gal net geriau. Bet naujiena yra džiugi, o labiausiai džiugina štai kas: jaunesniųjų klasių mokiniai, išgirdę, kad Užpalių gimnazija atsidūrė tarp geriausiųjų, labai pasitempė, sustiprėjo jų tapatumo jausmas.
Gerus rezultatus, kalbant apie lietuvių kalbą ir literatūrą, mokiniai rodo tik brandos egzamine ar ir kitose veiklose?
Mūsų mokiniai, kiek tik įmanoma, stengiasi dalyvauti olimpiadose, įvairiuose kūrybiniuose konkursuose. Pavyzdžiui, kasmet stengiamės kokį jauną skaitovą išsiųsti į „Tramtatulį“, šiame konkurse mokiniai sėkmingai pasirodo. Dalyvaujame ir rajoniniuose meninio skaitymo konkursuose. Atsiranda vaikų, kurie sudalyvauja Jaunųjų filologų konkurse. Iki karantino mokiniai patys organizuodavo įvairius renginius – spektaklius, poezijos vakarus – ir realizuodavo savo stiprybes kitose neformalaus ugdymo veiklose. Toji karta, kuri sužibėjo bandos egzaminuose, nuo pat pradžių buvo stipri, kūrybinga, gabi.
Gimnazija įvertinta už lietuvių kalbos egzamino rezultatus. Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas kasmet labai plačiai aptarinėjamas ir bent iš to, ką matome spaudoje, sulaukia daugiau kritikos nei teigiamų atsiliepimų. Kaip manote, kodėl šis egzaminas sulaukia tiek daug neigiamų vertinimų?
Labai sunku atsakyti vienareikšmiškai. Mūsų mokyklos mokiniai ypatingos kritikos šiam egzaminui nepažeria, nors būdami nedidelėje, bendruomeniškoje grupėje bendraujame pakankamai neformaliai ir atvirai. Atkreipkite dėmesį, kad žurnalistai pakalbina mokinius iškart po egzamino. Juos reikėtų kalbinti, kai paaiškėja egzamino rezultatai, manau, tada ir vertinimas skirtųsi. Kai kurie mokiniai yra linkę nusivilti vien dėl savo charakterio. Jie bijo pralaimėjimo, bijo nesėkmės ir tą akimirką, kai laiko egzaminą, jis gal iš tiesų atrodo labai sudėtingas, bet tai yra emocinis vertinimas. Turėjau ne vieną mokinį, kuris po egzamino sakė, kad susikirto, kad nieko gero nebus, o iš tiesų įvertinimai buvo puikūs. Taigi objektyviau būtų vaikus pakalbinti po to, kai jie gauna įvertinimą.
Gali būti ir taip, kad mokinys turi per dideles ambicijas. Žinoma, ambicijos yra būtinos, be jų nebus jokių tikslų ir rezultatų. Bet jei jos per didelės, nemotyvuotos, gali tekti nusivilti rezultatu.
Dar vienas aspektas, kuriuo piktinasi dalis abiturientų – kad lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą turi laikyti visi, tai yra ir tie, kuriems šios disciplinos studijuojant tiesiogiai esą neprireiks. Jūsų manymu, ar šio dalyko egzaminas turi būti privalomas?
Jeigu jis būtų neprivalomas, ir mokiniams, ir mokytojams, ir tėvams būtų šiek tiek lengviau. Privalomas egzaminas iš tiesų yra iššūkis. Jei jį padarytų pasirenkamąjį, suprasčiau argumentus. Ir visgi, kodėl jis yra privalomas? Taisyklingos kalbos vartojimas susijęs su loginio mąstymo lavinimu. Edukologai patvirtintų, kad tie, kurie sėkmingai įvaldo taisyklingą kalbą, geriau sprendžia ir matematikos uždavinius, geriau atlieka gamtamoksles užduotis. Jeigu žvelgsime į literatūrinį lavinimą, tai literatūra mokykloje yra gerokai daugiau nei literatūros teorija ir istorija ar gebėjimas analizuoti kūrinius. Iš esmės tai yra jauno žmogaus vertybinių nuostatų ugdymo vienas iš pagrindinių įrankių. Jeigu visa tai liktų tik pasirinkimo lygmeny, mes prarastume vieno iš menų pažinimą. Muziką, dailę, šokį pripažįstame kaip menų disciplinas, o literatūra pati iš savęs yra menas. Taigi, kaip sakiau, būtų galima suprasti, jei lietuvių kalbos egzaminas taptų pasirenkamas, tačiau tai būtų didelis praradimas.
Ar moksleiviai į lietuvių kalbos pamokas žiūri rimtai? Ar literatūra jiems artima?
Pasitaiko visko. Atsiranda ir vienas kitas abiturientas, kuris iš mokyklos išeina nepalytėtas literatūros, bet tokių būna labai nedaug ir nekiekvienoje laidoje. Didžioji dalis mokinių kūriniuose atranda tą problemą ar vertybę, kuri jiems yra aktuali, jautri. Viena įsimintiniausių mano patirčių: su dvyliktokais skaitėme Aido Marčėno eilėraščius, ir toks vaikinas, visiškai ne literatas ir apskritai turintis sudėtingą santykį su mokslais, po vieno eilėraščio taip gražiai prabyla apie vienatvę… Jauti, kad vaikas šiame eilėraštyje pamatė save. Dažniausiai taip nutinka su kiekvienu vaiku. O neseniai nustebino toks dalykas – su trečios klasės gimnazistais skaitome „Faustą“ ir besibaigiant pamokai viena mergaitė man sako: „Mokytoja, aš gal jums paprieštarausiu, bet noriu išbarti Faustą. Kaip jis galėjo šitaip pasielgti su Margarita? Juk jai buvo tik penkiolika metų.“ Tokia žaisminga detalė, kažkam ji gali sukelti juoką, bet tai parodo, kokiais žingsneliais vaikai ateina į literatūros pasaulį, kaip pradeda atskleisti save ir kokias sąsajas su savo gyvenimu joje mato.
Galbūt yra tokių kūrinių, kurie paliečia daugumą, ir tokių, kurie šiuolaikinei kartai nebesuprantami?
Kai lyginu dabartinius mokinius su savo patirtimis, prisimindama save mokykloje, matau, kad šiuolaikinės kartos santykis su kūriniais kinta. Mano pirmųjų laidų mokiniai Antano Škėmos „Baltą drobulę“ perskaitydavo be didesnių pastangų, jiems būdavo aiški sudėtinga kūrinio struktūra ir visas asmenybės grožis ir skausmas, o dabar jau keleri metai, kai „Baltos drobulės“ pasauliui reikia didesnio pasirengimo. Aš padarau įvadinę pamoką, paaiškinu kūrinio sandarą, pati jiems paskaitau ištraukų ir pereiname prie kitų temų (dažniausiai prie išeivių, prie poezijos), o juos palieku skaityti savarankiškai. Vėliau, kai jie jau būna perskaitę „Baltą drobulę“, grįžtame prie šio kūrinio ir pradedame analizuoti. Visur reikia laiko, kantrybės ir individualaus santykio su kūriniu. Nereikia pykti, kad mokinys atsainus, reikia pamėginti jį pakviesti.
Kūrinys, kuris jiems labiausiai patinka – Mariaus Katiliškio „Miškais ateina ruduo“. O dar jei pažiūri filmą, tai būna suintriguoti. Ne paslaptis, kad būna vaikų, kurie šiame romane ieško erotinių detalių. Aš juos dar pakurstau. O paskui paaiškėja, kad nieko tokio čia ir nebuvo. Bet tikslas pasiektas – jie perskaitė kūrinį.
Vaikai bijo poezijos. Todėl reikia labai ramiai, kantriai, skaitant po vieną eilėraštį ieškoti jiems aktualios temos. Aš juos vilioju žaidimais, nebijodama nueiti prie jų problemų, o tada truputėlį timptelėti arčiau savęs. Žaidžiu. Ir tada kažkaip pavyksta.
O santykis su mokytoju ar svarbus sėkmingam mokymosi procesui?
Sakyčiau, kad taip. Kaip ir kiekvienam žmogui bet kokioje veikloje, taip ir mokiniui – jaunam, bręstančiam žmogui. Būna visko – ir susipykstam, tikrai nesu ta mokytoja, kuri sakytų, kad nepasitaiko aštresnių kampų, bet labai svarbu rasti sprendimus, kurie veda į pokytį. Apie šiuolaikinius vaikus sakoma, kad jie nori gyventi virtualiame pasaulyje, kad jiems nereikia draugystės, ypatingai suaugusiojo, mokytojo, bet manau, kad tai nėra tiesa. Jie tiesiog turi keistų nuostatų ir bijo parodyti ryšį, stengiasi tarsi atsiriboti, tačiau iš tiesų jie nėra prieš mus, jie nori būti su mumis. Galbūt tai mes pavargstame ir neberandame laiko ir jėgų prie jų prieiti, bet santykio reikia, jis yra svarbus.
Kaip yra su mokinių kūrybiškumu – ar jie užsiima literatūrine kūryba? Kokius žanrus mėgsta?
Svarbu vaiką paskatinti, pakviesti kurti. Su viena klase esame išbandę publicistinį stilių. Su tokia mergaite bandėme pasigilinti į įdomias mūsų aplinkos asmenybes, imti interviu, rašyti apybraižas. Vaikai nelinkę į poeziją. Viena aštuntokė rašo miniatiūras, dalyvauja konkursuose. Dažniausiai mokiniai sėkmingai sudalyvauja trumpalaikiuose rašinio konkursuose, kai yra konkreti tema.
Galbūt esate išugdžiusi lituanistų? Ar rekomenduotumėte šį darbą?
Turėjau tokią auklėtinių klasę, kurioje išaugo ir dvi lituanistės, ir rusistė, ir prancūzų kalbos mokytoja, ir etikos mokytoja, ir du socialiniai pedagogai. Ar rekomenduočiau lituanisto darbą? Vėlgi neturiu vienareikšmio atsakymo. Tai sunkus darbas, ne kiekvienas gali jį dirbti, bet antra vertus, tai yra galimybė visą gyvenimą praleisti žydinčiame sode.
