Projektas "Paribio istorijos"

Vaiką įvaikinusi šeimą: „Be įdukros mūsų šeima nebūtų pilna“

Rasa MILERYTĖ

Kiekviena šeima galėtų tapti įtėviais, įsitikinę prieš keletą metų aštuonmetę mergaitę įvaikinę Jolanta ir Rimantas (vardai pakeisti), tačiau prieš žengiant šį žingsnį labai svarbus emocinis pasiruošimas ir atsakingas kitų vaikų paruošimas. Šiandien Jolantos ir Rimanto įvaikinta mergina jau gyvena savarankišką gyvenimą, o tėvai neabejoja: jei kadaise ji nebūtų įžengusi į jų šeimą, šeima dvasine prasme gyventų kur kas skurdesnį gyvenimą.

Svajojo apie didelę šeimą

Jolanta ir Rimantas pasakoja visada norėję didelės šeimos. Jie abu svarsto, kad patys didelės šeimos poreikį atsinešė iš vaikystės, tik kiekvienas – iš skirtingų patirčių. Jolanta augo su dviem sesėmis ir broliu, visi buvo pametinukai, tad vaikystėje turėjo su kuo žaisti, o užaugus – su kuo dalytis džiaugsmais ir liūdesiu, į ką kreiptis pagalbos. Suaugusi tokio artimo ryšio ji linkėjo ir savo vaikams. Rimantas buvo šeimos vienturtis ir vis dar pamena, kaip liūdna buvo augti vienam. Kurdamas šeimą su Jolanta pasižadėjo, kad jų vaikams neteks išgyventi tokios vienatvės.

Susilaukę trijų vaikų jie ėmė galvoti ir apie ketvirtą. Vis dažniau šią mintį papildydavo mintis apie įvaikinimą. Jų įsitikinimu, tai, kad kai kurie vaikai lieka augti be tėvų, yra neteisinga – nė vienas vaikas to nenusipelnė. „Kiekvienas vaikas turi teisę augti šeimoje apsuptas meilės. Kartais aplinkybės tą teisę atima. Šiandien jau esame užtikrinti, kad kiekvienas, turintis galimybes, privalo padėti šiems vaikams“, – kalba Jolanta ir Rimantas.

Jiedu sako, kad mintis apie įvaikinimą atėjo labai natūraliai, tačiau prieš priimant galutinį sprendimą, buvo daug diskusijų, įvairių situacijų modeliavimo, tarimosi su artimiausiais žmonėmis bei su vaikais dirbančiais specialistais. Ir tik pasijutus visiškai tvirtai buvo galutinai apsispręsta.

Sunkiausia – paruošti vaikus

Jolanta ir Rimantas sako, kad auklėdami vaikus visada siekė įdiegti jiems tokias vertybes kaip draugiškumas, palaikymas, supratimas. Bene svarbiausia jų šeimoje – neturėti paslapčių, kalbėti apie tai, kas kelia rūpesčių ar nerimą. Visapusis pasitikėjimas, kaip sako pašnekovai, yra jų šeimos pamatas. Todėl nutarus į šeimą priimti naują žmogų buvo labai svarbu, kad biologiniai šeimos vaikai nejaustų diskomforto ir susidraugautų su nauju vaiku.

Taigi pirmiausia tėvai tiesiog paklausė, ką vaikai galvotų apie tokį neįprastą šeimos pagausėjimą: „Mūsų vaikai nuo mažų dienų žinojo, kad reikia padėti tiems, kurie turi mažiau, rūpintis silpnesniais, bet teko jiems nuo pamatų paaiškinti, kodėl atsitinka, kad kai kurie vaikai auga be šeimos. Jie viską suprato, tada jau ėmėme kalbėti, kad norėtume tokį vaiką pakviesti į mūsų šeimą.“

Pasak pašnekovų, nors vaikų reakcija buvo teigiama, to neužteko. Biologinio vaiko susilaukimas ir įvaikinimas yra skirtingos situacijos, tad nors vaikai tikino, kad viskas gerai, reikėjo rimtai pasiruošti. Tėvus neramino, ar nebus taip, kad biologiniai vaikai į įvaikintą vaiką žiūrės kaip į konkurentą, ar nemanys, kad tėvai nustojo juos mylėti, galų gale, ar vaikams pavyks rasti bendrą kalbą. Sprendžiant šiuo klausimus, pamena Jolanta ir Rimantas, labai padėjo grožinė literatūra apie šeimos santykius, kurią skaitė vaikai, o taip – psichologų konsultacijos.

Įsipareigojimas, kurio neatšauksi

Kitas svarbus darbas, kurį turėjo atlikti Jolanta ir Rimantas – papasakoti artimiausiems giminaičiams ir draugams, kad šeimoje atsiras naujas žmogus ir tai bus ne biologinis vaikas. Sutuoktiniai tikina, kad neigiamos reakcijos nebūtų pakeitusios jų ryžto, tačiau džiaugiasi, jog visi reagavo labai teigiamai.

„Kalbam ir atrodo, kad pasiruošti teko tik vaikams ir artimiesiems, o mums tarsi viskas buvo labai lengva. Taip tikrai nebuvo. Irgi turėjome rasti daug atsakymų: ar visus vaikus mylėsime vienodai, ar sugebėsime ne biologinį vaiką priimti kaip savą. Ką darysime, jei vaikui nepavyks pritapti. Juk priėmę į šeimą ne biologinį vaiką, įsipareigoję juo visapusiškai rūpintis, apglėbti jį meile, nebegalėsime šio įsipareigojimo atšaukti“, – vienas kitą papildydami kalba Jolanta ir Rimantas.

Ši istorija vyko prieš maždaug trylika metų. Sutuoktiniai sako, kad tada viešai nebuvo skelbiama tiek gražių įvaikinimo istorijų, nebuvo lengva rasti ir mokslinių ar psichologinių straipsnių apie tai, kaip klostosi įvaikintų vaikų ir įvaikinusios šeimos santykiai. Atsakyti į daugelį svarbių klausimų padėjo privalomi įtėvių kursai, ten ne tik buvo galima įgyti naudingų žinių, bet ir padiskutuoti su kitais apie įvaikinimą galvojančiais žmonėmis. „Pasikalbėti su bendraminčiais labai svarbu, jų palaikymas turbūt geriausiai padeda įveikti nerimą, be to, iš jų gali išgirsti klausimų, kurių pats net nebuvai apgalvojęs“, – kalba pašnekovai.

Seserimi tapo dukros bendraklasė

Visą tą laiką, kol Jolanta ir Rimantas sprendė svarbius klausimus ir ėjo link galutinio sprendimo, žinojo, kad jauniausios dukros, septynmetės, klasėje mokosi be tėvų auganti mergaitė. Ši mergaitė buvo dažna viešnia šeimos namuose, nes puikiai sutarė su Jolantos ir Rimanto dukra, tačiau jiedu, pripažįsta, nė nesusimąstė, kad būtent ji galėtų tapti jų šeimos nare. Sutuoktiniai buvo įtraukti į įvaikinti norinčių žmonių sąrašą ir tiesiog atsidėjo laukimui.

„Tada dar nebuvo tvirtai apsisprendę, kokio amžiaus vaiką galėtume auginti – ar naujagimį, ar kiek vyresnį. Buvome atviri visiems variantams. Skirtingas amžius turėjo skirtingų pliusų. Manėme, kad su naujagimiu būtų paprasčiau – jam netektų susidurti su adaptacija. Bet vyresnis vaikas galėtų iš karto užmegzti santykius su mūsų biologiniais vaikais. Žinojome, kad vyresnio amžiaus vaikai rečiau sulaukia įtėvių, todėl tikrai nesakėme „ne“ vyresniam vaikui, norėjome jam suteikti šansą“, – prisiminimais dalijasi pašnekovai.

Mintį, kad Jolanta ir Rimantas galėtų įvaikinti būtent dukros bendraklasę, pasiūlė mokyklos socialinė darbuotoja. Ji, žinodama, kad šeima laukia vaiko, pati susisiekė su šeima ir paklausė, ką sutuoktiniai apie tai galvotų. Atsakymas, patikina jie, buvo vienareikšmis – taip. Su mergaite apie tai atsargiai pasikalbėjo jos auklėtoja. Jai sutikus, buvo pradėti tvarkyti įvaikinimo dokumentai.

Užpildė šeimos gyvenimą

Pašnekovai sako, kad tai buvo pats geriausias sprendimas, nes nė vienas šioje istorijoje dalyvaujantis asmuo nepatyrė sudėtingo perėjimo momento. Visi vaikai buvo tarpusavyje pažįstami, jauniausioji dukra ir įvaikinta mergaitė – bene geriausios draugės, iki tol kartu ir žaisdavusios, ir ruošdavusios namų darbus. Mergaitė gerai pažinojo ir Jolantą su Rimantu, tad į šeimą atsikraustė drąsiai.

Žinoma, tam tikrų iššūkių kilo. Reikėjo išmokti visiems kartu leisti laiką, pažinti vieni kitų įpročius ir priprasti prie jų, įtraukti naująją šeimos narę į platesnį giminės ratą: „Kad suartėtume, pradėjome dar daugiau laiko leisti kartu – tai išėjo į naudą ir mūsų trims biologiniams vaikams. Vakarais pažaisdavom kokį nors stalo žaidimą ar išeidavom pasivaikščioti, savaitgaliais ar per vaikų atostogas leisdavomės į keliones po Lietuvą. Ir ryšys užsimezgė labai greitai ir lengvai.“

Kalbėdami apie tokį šeimos pagausėjimą Jolantą ir Rimantas sako, kad jie iš įdukros gavo kur kas daugiau nei ji iš jų. Ji gavo namus ir šeimą, o jiems šis šeimos pagausėjimas padėjo pasijusti tvirtesne ir pilnesne šeima, geriau pažinti vieniems kitus ir padovanojo daug nepamirštamų akimirkų.

Tėvais pavadino po kelerių metų

Pasiteiravus, ar įdukra Jolantą ir Rimantą vadina tėčiu ir mama, o įseseres ir įbrolį – seserimis ir broliu, jiedu sako, kad dabar – taip, bet žodžių „tėtis“ ir „mama“ teko palaukti kelerius metus. Jiedu patikina niekada jos nevertę ir neįkalbinėję taip kreiptis, šie žodžiai buvo jos pačios pasirinkimas. „Mūsų įdukra ar, teisingiau pasakius, dukra, tėvais mus pavadino būdama šešiolikos – pakankamai brandaus amžiaus, kad galėtų pati sąmoningai pasirinkti tokius kreipinius. Pasiklausė, ar neprieštarautume, jei taip vadintų. Žinoma, neprieštaravome, mums buvo malonu, toks virpulys kūnus perbėgo“, – mena pašnekovai.

Šiandien visi keturi Jolantos ir Rimanto vaikai jau gyvena savarankišką gyvenimą, kai kurie jau patys tapo tėvais, bet santykiai tarp jų – artimi ir tvirti. Visa šeima kartu švenčia šventes, aplanko vieni kitus savaitgaliais. „Turėti daug vaikų reiškia patirti daugiau teigiamų išgyvenimų, dabar tik dar labiau tuo įsitikinome“, – šypsosi pašnekovai.

Klausiami, kokią prasmę mato įvaikinime, jiedu sako, kad tai – labai prasmingas poelgis, užpildantis ir įvaikinamo vaiko, ir įvaikinančios šeimos gyvenimą. Ką jie darytų, jei apie įvaikinimą ateityje imtų galvoti ir jų vaikai? „Kiek galėdami palaikytume, padėtume ir džiaugtumėmės dar gausesne šeima“, – užtikrintai sako pašnekovai.