Kai vasario mėnesį Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Utenos viltis“ atidarė vaikų dienos centrą, nutariau neskubėti ir palaukti, kol viskas stos į savo vėžes. Paskutinę vasaros dieną nedidelėse, bet jaukiose dienos centro patalpose susėdame pasikalbėti su SIŽGB „Utenos viltis“ pirmininke Aldona Vėbriene, socialine pedagoge Lina Markevičiūte, socialine darbuotoja Deimante Dikavičiūte ir vieno centrą lankančio vaikučio mama Inga Strazdaite.
Kaip sakė centrą lankančio Tito mama Inga, svarbiausia ne tik tai, kad tai yra didžiulė pagalba tėvams, bet ir pagalba psichikos sutrikimų turintiems vaikams. Jie irgi nori bendrauti ir ne tik su bendraamžiais, bet ir su čia dirbančiais savanoriais, centro specialistais. Vaikai mokosi įvairiose mokymo įstaigose, o čia jiems padedama paruošti pamokas. „Svarbiausia, kad vaiką palieki patikimose rankose ir gali dėl jo būti rami, – akcentavo mama. – Mes turime kitą problemą –gyvename ne mieste. Kasdien po trisdešimt kilometrų pirmyn ir atgal. Žinant dabartines kuro kainas per mėnesį susidaro gana didelė suma“.
Bet apie viską nuo pradžių.
2023 metais SIŽGB „Utenos Viltis“ tapo akredituota paslaugų teikėja. Organizacija teikia reabilitacijos paslaugas žmonėms su psichikos sutrikimais vyresniems nei dvidešimt vienerių metų amžiaus. Reabilitacija teikiama 30 žmonių. Antrasis skyrius – vaikų su psichikos negalia dienos centras. Jis, kaip jau minėjau, pradėjo veikti tik šių metų vasario mėnesį. Vaikų dienos centre dirba 4 darbuotojos: vadovė Aldona Vėbrienė, socialinė pedagogė , socialinė darbuotoja ir finansininkė. Didžiausias krūvis tenka socialinei pedagogei Linai Markevičiūtei. Centrą lanko 10 vaikų su įvairiomis negaliomis. Prie jų neretai prisijungia broliai ir seserys. Šiais metais buvo surengta vasaros stovykla, kurią finansavo Utenos rajono savivaldybės Švietimo skyrius. Pinigų buvo skirta 16 vaikų, o stovyklą lankė 23 vaikai. Kokybiškos veiklos neįmanoma įsivaizduoti be savanorių. Į veiklą noriai įsijungia ir vyresni reabilitacijos skyriaus lankytojai. Į vaikų dienos centrą vaikai renkasi po pamokų. Dirbama lanksčiai. Pradžioje buvo dirbama penkias dienas per savaitę. Po to pasimatė, kad dirbti penktadieniais nėra jokio reikalo, nes į centrą penktadieniais ateidavo tik vienas kitas vaikas. Ypač vasarą, kai vaikai kartu su tėvais savaitgaliui išvažiuoja į kaimą arba į sodus. Dabar dirbama nuo pirmadienio iki ketvirtadienio. Iš anksto susitarus ir esant reikalui dirbama ir penktadieniais. Vasaros laikotarpiu dirbama nuo 11 valandos, o prasidėjus mokslo metams – nuo 13 iki 17 valandos.
Daugumos vaikų tėvai yra dirbantys žmonės, todėl jiems Vaikų dienos centras yra tikras išsigelbėjimas. Norinčių yra kur kas daugiau, bet centras gali priimti ne daugiau kaip dešimt vaikų. „Vaikams čia gerai. Jie net namo važiuoti nenori. Nes čia dirbama su meile ir atsidavimu. Šie vaikai reikalauja daug dėmesio. Sugrįžę į namus jie būna geros nuotaikos, dalinasi įspūdžiais“, – sakė Inga Strazdaitė.
„Finansavimas yra šiek tiek keistokas. Visi žmonės atlyginimą gauna už pusę etato, nors dirba kur kas daugiau. Savivaldybės taip pat skiria lėšas nevienodai. Pavyzdžiui, Druskininkų savivaldybė vienam vaikui mėnesiui skiria 120 eurų, dalį šių pinigų galima panaudoti ir atlyginimams. Mūsų savivaldybės skiriama pinigų suma per mažesnė. Ir šitų pinigėlių vos užtenka kitoms reikmėms“, – sakė Aldona Vėbrienė.
Paprašyta nupasakoti vieną darbo dieną socialinė pedagogė Lina Markevičiūtė sakė: „Ateina vaikai į dienos centrą – kiekvieną turi pasitikti, pakalbinti. Vaikų diagnozės labai skirtingos – yra autizmo spektro sutrikimai, yra emocinių, elgesio sutrikimų. Prie kiekvieno vaiko reikia individualaus priėjimo. Visi vaikai nori būti ne tik išklausyti, bet ir išgirsti. Be savanorių mes neišsiverstume. Sulaukiame visų, o po to prasideda įvairios veiklos. Ir piešiame, ir kalbamės. Vyksta ir socialinių įgūdžių ugdymas. Mokomės netgi gaminti maistą, susitepti sumuštinį ir net kaip reikia elgtis valgant. Šiaip mes neteikiame maitinimo paslaugos, bet vaikai mokykloje pietus pavalgo maždaug 11 valandą, todėl apie 14 valandą jie jau alkani. Vieni atsineša maisto dėžutes, kiti neturi nieko. Kažką pasidaryti bandome iš to, ką turime, arba kažkuri važiuojame į parduotuvę ir kažką nuperkame. Visada apsitariame, ką veiksime. Vieną dieną jie nori vieno, kitą dieną ko nors kito. Dabar jie nori lankstyti iš popieriaus dėžutes, stovelius mobiliesiems telefonams. Mamos dienai darėme dovanėles mamoms, kurias vaikai paskui joms ir padovanojo. Piešiame daug ir netgi parodėles darome. Jie labai džiaugiasi matydami eksponuojamus darbus. Mėgsta jie daryti ir darbelius iš gamtinės medžiagos. Paskui juos arba parsineša namo arba kam nors padovanoja. O diena labai greitai prabėga“.
Ne viską surašiau šioje publikacijoje, nors kalbėjomės labai daug. Reziumuodamas noriu pasakyti, kad čia nuoširdžiai dirbama su kitokiais vaikais. Su pasiaukojimu. Ir atsitiktinių žmonių čia nėra. Deimantė ilgai savanoriavo „Utenos viltyje“. Kitos moteris turi asmeninės patirties auginant vaiką su negalia. Tokie dienos centrai yra labai reikalingi ir negalią turintiems vaikams , ir jų tėveliams. Galima dėkoti valstybei ir savivaldybei, kad tokie centrai veikia Lietuvoje. Bet jie turi atitikti poreikį – visi neįgalūs vaikai turi turėti galimybę juos lankyti, o ne tik būti įrašyti į eiles ir laukti, kol atsilaisvins vieta. Darbuotojams, kurie pasiaukojančiai dirba su neįgaliais vaikais, turėtų būti mokama už pilną etatą. Juk čia reikia ne tik fizinių, bet ir dvasinių jėgų.
Atsisveikinant A. Vėbrienė aprodė ir centro virtuvėlę, treniruoklių salę, kitas patalpas. Vadovė džiaugėsi, kad savivaldybė kitais metais žada įrengti liftą, nes yra vaikų, kurie turi ne tik psichinę, bet ir fizinę negalią, ir juos tenka užnešti į viršų, o vakare nunešti į apačią. Likimo nuskriausti vaikai turi jausti nuolatinį valstybės ir savivaldos rūpestį ir globą. Juk tai mūsų vaikai. Specialistai turi dirbti pilnu etatu, nes meilė ir pasiaukojimas nedalinamas per pusę. Dabar visur trūksta darbuotojų ir, jei bus sudarytos sąlygos, neįgalius vaikus auginantys tėvai papildys darbo rinką. Reikėtų pagalvoti ir kaip neįgalius vaikus atvežti į dienos centrus.
Vytautas Kazela
