Rasa MILERYTĖ
Dabartinė Lietuvos institucinės socialinės globos paslaugų sistema kenkia žmogui. Tai – Gyčio Baltrūno, Institucinės globos pertvarkos koordinatoriaus, pozicija. Pasak specialisto, globos įstaigose gyvenantiems asmenims teikiama perteklinė pagalba, todėl higienos, tvarkos palaikymo ir kiti įgūdžiai ne auga, o nyksta.
Perteklinė pagalba – ne tik globos įstaigose
G. Baltrūnas svarsto, kad tokia sistema susiformavo todėl, jog didelėse įstaigose gyvena daug skirtingų gebėjimų ir skirtingų poreikių žmonių, pavyzdžiui, pagyvenę, sergantys demencija ar Alzheimerio liga senukai, kuriuos reikia saugoti, kad nepaklystų, ir daug jaunesni bei savarankiškesni žmonės, kuriems tokios griežtos priežiūros nereikia. Tam, kad įstaigose būtų išlaikoma tvarka ir drausmė, visiems taikomos vienodos taisyklės, todėl net ir už žmones, kurie kai kuriuos dalykus galėtų pasidaryti patys, viskas yra padaroma.
„Gyvendamas įstaigoje žmogus pripranta, kad viskas už jį turi būti padaryta, ir vėliau, jei žmogui pradedama teikti link savarankiškumo vedanti paslauga, tokia kaip apsaugotas būstas ar grupinio gyvenimo namai, socialiniai darbuotojai, aptarnaujantis personalas tarsi susipriešina su klientu, nes jis jau nebenori tvarkytis pats“, – sako G. Baltrūnas.
Specialistas sako, kad perteklinė pagalba būdinga ne tik globos įstaigoms: toks reiškinys neretai pastebimas pašalpų sistemoje ir netgi darbo rinkos pagalbinėse priemonėse. „Kažkas už žmogų suranda darbą, kažkas pasiūlo darbą… Kai žmogus pats aktyviai nedalyvauja darbo paieškose, pasiūlytas darbas praranda vertę“, – G. Baltrūnas sako, kad kažkieno kito surastą darbą daug lengviau mesti, nes susidaro įspūdis, kad jei vieną kartą pasiūlė, pasiūlys ir daugiau.
Perteklinė pagalba, pastebi ekspertas, pasitaiko ir šeimose, kurios globoja suaugusius neįgalius asmenis. „Nežinau, kur dingsta tėvų tikėjimas vaikais, bet darbo praktikoje mačiau ne vieną atvejį, kai su suaugusiu neįgaliu vaiku tėvai elgiasi kaip su mažamečiu“, – apgailestauja specialistas, perteklinę pagalbą vadinantis sisteminiu vėžiu.
Klysti – nieko blogo
Pasak G. Baltrūno, tam, kad situacija keistųsi, privalome suvokti, kad klysti – nieko blogo, ir palikti neįgaliesiems klaidos galimybę – tik taip jie susigrąžins prarastus įgūdžius. Tai reiškia, kad turime žmonėms leisti patiems susitvarkyti, patiems gaminti maistą, patiems pirkti produktus ir kitus reikalingus daiktus.
„Kai kalbama apie perteklinę pagalbą, paprastai dengiamasi, kad eliminuojama klaidos galimybė, esą mes negalime leisti, kad žmogus kažką nusipirktų pats ir išmestų. Deja: žmonės neišmoksta spręsti, kol neprisiima atsakomybės už savo klaidą. Iš pirmo karto tikrai nepavyks gerai, greičiausiai nepavyks ir antrą kartą, bet kaip kitaip žmogus išmoks? O šiais laikais mokytis galima nepatiriant didelių finansinių nuostolių, pavyzdžiui, pirkti drabužius galima mokytis dėvėtų drabužių parduotuvėse“, – kalba G. Baltrūnas.
Specialistas sako sutikęs ne vieną įstaigose arba šeimose globojamą žmogų, kuris, akivaizdu, jei tik būtų lavinamas, galėtų pats savimi pasirūpinti: „Jis puikiausiai ir nueitų į parduotuvę, ir susiorientuotų, ir grįžtų.“
Susiformavusiai sistemai būdingas požiūris, kad tie, kurie rūpinasi neįgaliaisiais, laiko jo likimą savo rankose, pasak specialisto, yra ydingas. „Žmogaus likimą reikia atiduoti į to žmogaus rankas“, – įsitikinęs G. Baltrūnas.
Pokalbis su neįgaliuoju – ugdanti patirtis
G. Baltrūnas kalba ir apie tai, kaip globos sistema kenkia plačiajai visuomenei. „Globos įstaigos paprastai veikia toliau nuo miestų centrų, todėl mes labai ilgą laiką nematėme neįgaliųjų ir įtikėjome įvairiais mitais apie žmones su intelekto ar psichosocialine negalia: kad jie yra agresyvūs, pavojingi, nesavarankiški, nemokantys bendrauti“ – specialistas pažymi, kad iš tiesų statistiškai daugiau nusikaltimų padaro vadinamieji sveikieji visuomenės nariai.
Kai neįgalieji išeina iš įstaigų ir apsigyvena bendruomenėse, pradeda naudotis bendromis paslaugomis, kinta ne tik tai, kad auga jų įgūdžiai ir savivertė, pozityvus pokytis vyksta ir bendruomenėje, sako specialistas.
„Visuomenės pasipriešinimas ir tolerancijos stoka ypač ryškiai matomi, kai bendruomenėje statomi grupinio gyvenimo namai. Visuomenė sukyla, nes bijo, nes trūksta žinių. Bet praktika rodo, kad kai įgalūs ir neįgalūs asmenys pradeda bendrauti (užtenka ir trumpo pirmojo pokalbio) – baimės ir mitai subliūkšta“, – sako pašnekovas.
Pasak G. Baltrūno, galima prispausdinti informacinių lankstinukų, viešosiose vietose prikabinti plakatų, sukurti socialinių reklamų apie tai, kas yra intelekto ir psichosocialinė negalia, tačiau vargu, ar tai palies didžiąją visuomenės dalį.
„Žmonės pažiūrės tą reklamą, sakys, kad taip, problemas spręsti reikia, reikia neįgaliuosius integruoti, tačiau – tik ne jų kieme. Nėra tokios paveikios socialinės reklamos kaip asmeniškas pokalbis su neįgaliuoju“, – tikina G. Baltrūnas.
