XXI amžiuje Lietuvoje vis dar bijomasi lytinio švietimo pamokų ir skleidžiami mitai apie ugdymo turinį. Kas iš tiesų yra lytinis ugdymas ir kodėl jis reikalingas?
Lytinis švietimas nukreiptas ne į lytinio potraukio apvaldymą o į žinių ir informacijos perteikimą, siekiant sumažinti tiesiogines lytinių santykių pasekmes (lytiškai plintančias infekcijas, AIDS/ŽIV ir paauglių nėštumą) bei paskatinti jaunimą vartoti kontracepciją. Bendriausia prasme rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo tikslas yra poreikio su(si)valdyti ugdymas, o lytinio švietimo – poreikio naudoti kontracepciją skatinimas.
Lytinio švietimo turinio „kertiniai akmenys“ – reprodukcinė sveikata ir reprodukcinės teisės, „gender“ lyčių teorija. Lytinis švietimas labai glaudžiai susijęs su socialine kontracepcijos rinkodara, tiksliau sakant, yra vienas iš jos keturių elementų „P“ (promotion – propagavimas). Lytinis švietimas tam tikra prasme sudaro sąlygas kontracepcijos socialinei rinkodarai ir užtikrina jos sėkmę.
Lytinio švietimo pagrindinė priemonė – žinios. Skirtingai nei rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programose, gėdos jausmas, kuris paaugliams gali natūraliai kilti lytinio švietimo užsiėmimuose, yra nepageidaujamas ir netgi trukdantis perduoti žinias apie saugius lytinius santykius. Populiariausias metodas, naudojamas lytiniame švietime žinioms perteikti – „bendraamžiai – bendraamžiams“. Jis dar vadinamas „lygių grupėmis“, nes paauglius moko specialiai tam apmokyti jų bendraamžiai. Pastebėta, jog paaugliai patiria mažiau diskomforto, kai su jais kalba jų bendraamžiai. Taip pat, siekiant išvengti diskomforto, vaikams žinios perteikiamos žaidimų forma. Žaidimai sukuria jaukią, žaismingą atmosferą, kuri „įveikia didžiausią lytinio švietimo barjerą – tylą“, natūraliai atsirandančią kalbant su paaugliais apie seksualinius dalykus. Gana populiarūs lytiniame švietime yra ir tokie žaidimai, kurių metu imituojamas nėštumas ar rūpesčiai susilaukus kūdikio. Tik ar tikrai šios priemonės skatina paauglius susilaikyti nuo lytinių santykių? Greičiau tokiomis priemonėmis paskatinamas nenoras turėti vaikų ateityje.
Lytiniame švietime svarbiausias vaidmuo tenka atsitiktiniams ar visuomeniniams veikėjams. Labai pageidautina, kad lytinio švietimo procese švietėjų vaidmenį atliktų patys paaugliai – bendraamžiai. Bendraamžių švietėjai, kaip buvo minėta, paprastai yra to paties amžiaus ar truputį vyresni nei apmokoma jaunimo grupė. Šiuo metu Lietuvoje neformaliajame švietime vyrauja nevyriausybinių organizacijų atstovai, o mokyklose daugiausia visuomenės sveikatos specialistai arba biologijos mokytojai.
Lytiniame švietime visi paaugliai priskiriami rizikos grupei. Kiekvienas paauglys a priori yra traktuojamas kaip negalintis suvaldyti savo lytinių galių. Lytinio švietimo turinyje galima rasti perspėjimų, jog geriausiai nuo lytiškai plintančių infekcijų (LPI) apsaugo lytinių santykių neturėjimas. Pavyzdys: „Atsiminkite, kad susilaikymas nuo lytinių santykių ir teisingas prezervatyvų vartojimas yra vieninteliai būdai apsisaugoti ir nuo nepageidaujamo nėštumo ir nuo ŽIV ar kitų LPI“. Tačiau manymas, jog paauglys gali suvokti du iš esmės prieštaraujančius teiginius vienu metu, yra klaidingas. Visai nelogiška tvirtinti vaikams „jog geriausiai nuo LPI apsaugo susilaikymas nuo lytinių santykių, bet jei pradėjote lytiškai santykiauti, naudokite prezervatyvus“, nes antroji informacijos dalis paneigia pirmąją.
9-12 metų vaikai, tiek berniukai, tiek mergaitės į su lytiškumu susijusius klausimus reaguoja labai jautriai. Apie kūną, vaisingumą ir lytiškumą su vaikais kalbėtis būtina nuo pat to meto, kai tik jie pradeda kalbėti, klausti ir domėtis. Tėvams neturi būti nepatogių klausimų, kokio amžiaus jų vaikas bebūtų. Kalbėti apie lytiškumą niekada ne per anksti ir ne per vėlu. Tik labai svarbu atsakyti tiek, kiek vaikas klausia, ir tokiais žodžiais, kokius jis supranta.
Maždaug iki 13 metų vaikai lytiškumu domisi labai abstrakčiai. Jiems kur kas įdomesni yra klausimai, susiję su jų kūno pokyčiais ir su žmogaus atsiradimu. Todėl tėvams ir lytiškumo ugdymo mokytojams labai svarbu patiems gerai pažinti, gerbti ir branginti savo kūną ir jo funkcijas, kad ne tik žodžiais, bet visu savo elgesiu perduotų pagarbą ir savivertės jausmą. Kartais ir mažesniems vaikams dėl įvairios patirties, bendravimo su vyresniais paaugliais ar televizijos ir interneto poveikio kyla visokių minčių ir klausimų. Į juos atsakyti svarbu, bet asmeniškai vaikui, neapšviečiant visos klasės.
Nuo 14 metų paaugliams lytiškumas darosi vis svarbesnis. Ir tik nuo šio meto lytiškumo ugdytojams yra verta su paaugliais pradėti diskusiją apie lytinius santykius, pasiruošti atsakyti į keisčiausius ir nepatogiausius jų klausimus, neišsigąsti skeptiškumo ir prieštaravimų. Išklausyti, kelti klausimus, palydėti svarstymuose ir padėti rasti atsakymus. Kalbėti tiksliai, atvirai ir aiškiai. Oriai ir su pagarba, akcentuojant meilę, kaip lytinių santykių pagrindą.
Parengė Rasa Milerytė