Rasa MILERYTĖ
Apsaugoto būstas – paslauga, kurios tikslas sudaryti neįgaliesiems asmenims sąlygas savarankiškai tvarkyti asmeninį ir socialinį gyvenimą bendruomenėje, su pagalba palaikyti ir plėtoti turimus savarankiško gyvenimo įgūdžius, siekiant visiško jų savarankiškumo. Ši paslauga jau kurį laiką teikiama ir Utenoje. Su apsaugotame būste gyvenančiais žmonėmis dirbanti atvejo vadybininkė Ingrida Buitvydienė sakė, kad iš globos įstaigos išėjęs ir čia apsigyvenęs žmogus savarankiškumo turi mokytis nuo pagrindų, tačiau ši paslauga, pasak specialistės, labai svarbi, siekiant neįgaliųjų integracijos į visuomenę. Ši paslauga, sakė pašnekovė, – galimybė žmonėms su psichikos negalia pradėti naują gyvenimą.
„Globos įstaigoje už žmogų padaroma viskas: ateina padėjėjai ir išplauna grindis, pakeičia patalus, paruošia maistą ir pasako, kada ateiti valgyti. Apsaugotame būste žmogus viską turi daryti pats. Žinoma, iš pradžių jam reikia padėti, pamokyti, paskatinti“, – sakė I. Buitvydienė.
Pasak specialistės, gyvenimas globos įstaigoje yra traumuojanti patirtis, nes čia iš žmogaus atimama laisvė ir galimybė pačiam gyventi savo gyvenimą. Globos įstaigoje žmogus neturi galimybės priimti sprendimų, niekas neklausia jo nuomonės, todėl laikui bėgant jis pamiršta, kad gali (ir privalo) būti kitaip. Žmogus taip įpranta prie tokio gyvenimo stiliaus, kad kitaip gyventi nebemoka. I. Buitydienė sakė, kad yra ir tokių atvejų, kai žmonės pabando gyventi savarankiškai, bet jiems nepavyksta ir tenka grįžti į globos įstaigą.
„Taip yra todėl, kad globos institucijose, kai aplink žmogų nuolat šokinėja darbuotojai, jo įgūdžiai atrofuojasi. Laikui bėgant žmogui pasidaro patogu taip gyventi ir jis net nebenori išeiti iš įstaigos. Atkurti prarastus įgūdžius – didžiulis iššūkis, – kalbėjo pašnekovė. – Ypač stipriai įstaigose nukenčia žmonių savarankiškumas. Išėjus jiems labai svarbu pabrėžti savo išskirtinumą. Galiu pateikti tokį pavyzdį. Vienas vyras, apsigyvenęs apsaugotame būste, pradėjo pirkti labai daug drabužių. Klausiu, kam jam jų tiek daug reikia. O jis sako: „Nebenoriu atrodyti kaip globos įstaigos gyventojas, kur visi vaikšto vienodai apsirengę.“ Be to, išėjusiems iš įstaigos nuolat reikia patikrinimo, kad jų priimti sprendimai teisingi. Su apsaugoto būsto paslaugos gavėjais dirbu ne tik aš, atvejo vadybininkė, bet ir psichiatrai, kurie, be to, kad išrašo reikalingų vaistų, dar ir pakonsultuoja. Labai svarbu ugdyti šių žmonių savivertę ir užtikrinti teigiamą mikroklimatą.“
Ingrida Buitvydienė informavo, kad apsaugoto būsto gyventojai gyvena vieni, be darbuotojų, o kai iškyla problemų ar klausimų, bet kuriuo metu gali susisiekti telefonu. Be to, I. Buitvydienė bent kartą per savaitę aplanko apsaugoto būsto gyventojus: „Jie skambina man pagal poreikį ir galiu pasidžiaugti, kad nebuvo nė vieno skambučio dėl nesvarbios problemos. Nėra nustatyta darbo valandų, susisiekti su manimi galima bet kuriuo paros metu. Kartais reikia ne tik patarimo, bet ir pagalbos, pavyzdžiui, padėti apsipirkti, jei planuoja pirkti daug ir žino, kad bus sunku viską parsinešti.
Specialistė pasakojo, kad dabar apsaugoto būsto gyventojai tvarkosi kuo puikiausiai, nors pradžioje buvo įvairių iššūkių. Žmonės buvo sutrikę, nes nežinojo, kaip pradėti kurti savarankišką gyvenimą, kaip planuoti išlaidas, ką veikti laisvalaikiu. Sprendžiant šias problemas padėjo individualių planų sudarinėjimas.
„Bene daugiausiai dirbti teko su išlaidų planavimu. Iš pradžių jie visiškai nemokėjo tvarkytis su pinigais. Atrodė, kad viską gali nusipirkti, o mėnesio pabaigoje, žiūrėk, pinigų ir nebelieka. Taigi teko mokytis išlaidų planavimo“, – sakė pašnekovė ir džiaugėsi, kad laikui bėgant visi keturi apsaugoto būsto gyventojai persilaužė.
Šiuo metu vienas jaunuolis jau yra įsidarbinęs. Pašnekovė apgailestavo, kad Utenoje trūksta darbo pasiūlymų, kurie atitiktų šių žmonių lūkesčius ir sugebėjimus, ir viliasi, jog ateityje atsiras kokios nors socialinės dirbtuvės.
Pasidomėjus, ar apie kaimynystėje esantį apsaugotą būstą žino kiti daugiabučio gyventojai, specialistė sakė, kad viešų pranešimų apie tai nebuvo, bet kai kurie žmonės žino ir labai maloniai priima naujuosius kaimynus: „Apsaugoto būsto gyventojai pasakoja, kad gerai sutaria su kaimynais. Yra tokia močiutė, kuri turi sodą, augina daržoves. Tai ji jiems atvežė uogienių, konservuotų daržovių ir bendrauja be jokios baimės. Neteko susidurti su neigiama nuomone iš aplinkinių.“
Visgi ne visi aplinkiniai nusiteikę taip pozityviai. I. Buitvydienė sakė, kad kai prasidėjo apsaugoto būsto projektas ir buvo ieškoma nuomojamų butų, teko pavargti.
„Būdavo taip, kad pasakai, jog gyvens žmonės, turintys psichikos negalią, ir nuomotojai iškart išsigąsta. Baiminasi, jog gyventojai bus nesukalbami, kels grėsmę aplinkiniams. Nesuprantu, kodėl žmonėms susiformavęs toks neigiamas įspūdis. Turbūt su jais nebuvo apie tai kalbama šeimoje, gal prisiskaitė kažkokių neigiamų atsiliepimų spaudoje. Būsto savininkai bijo, kad gyventojai nesitvarkys, kad kažką sugadins, susprogdins. Kiekvienam žmogui reikia įrodinėti, kad šie žmonės neatėję iš akmens amžiaus, kad kažkada jie gyveno savarankiškus gyvenimus, tik gyvenimo tėkmėje susirgo. Tam tikrų įgūdžių jie tikrai turi, tik juos reikia atkurti, patobulinti“, – sakė I. Buitvydienė.
Atvejo vadybininkė sakė, kad kai kuriems apsaugotas būstas yra tik laikina stotelė, o kai kuriems tai taps tikraisiais namais. Tačiau reikėtų, kad net ir išsikėlusiems iš apsaugoto būsto ir pradėjusiems visiškai savarankišką gyvenimą būtų sudarytos galimybės prireikus kreiptis į specialistą, su kuriuo būtų galima pasikonsultuoti, pasitarti ar tiesiog žmogiškai pabūti kartu.
„Apsaugotas būstas – tai ne vien būstas, vieta, kur galima gyventi. Tai galimybė žmogui, turinčiam proto ar psichikos negalią, gyventi savarankiškai su specialistų pagalba tik tose srityse, kuriose trūksta įgūdžių, žinių. Vienam galbūt trūksta finansinio raštingumo, kitam – padrąsinimo ir palaikymo ieškantis darbo, trečiam – gal, atrodytų, įprastų kasdienių buities darbų išmanymo, – sakė atvejo vadybininkė I. Buitvydienė. – Tai yra tikrieji namai, kuriuose gyvenama taip pat, kaip gyvena kiekvienas iš mūsų.“
