Projektas "Paribio istorijos"

„Utenos viltis“: sutrikusio intelekto asmenys gali gyventi visavertį savarankišką gyvenimą

Rasa MILERYTĖ

Utenoje veikiančios Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Utenos viltis“ klientai – įvairaus amžiaus žmonės, dienas leidžiantys bendrijos patalpose, kur užsiima ugdomąja veikla ir bendrauja tarpusavyje. Bendrijos pirmininkė Aldona Vėbrienė pasakojo, kad čia teikiamų paslaugų spektras – labai platus. Ugdomi savarankiškumo gebėjimai, vyksta saviraiškos per meną užsiėmimai, mokomasi dirbti kompiuteriu, veikia savipagalbos grupė. Taip pat teikiamos konsultacijos šeimoms, jos supažindinamos su naujausiais įstatymais.

Padeda gyventi savarankiškai

„Utenos vilties“ klientė Edita nėra vieniša, turi rūpestingus tėvus, kurie mielai ją priimtų savo namuose, tačiau moteris trokšta gyventi savarankiškai. Jos svajonė pildosi – jau kurį laiką Edita viena gyvena socialiniame būste ir kuo puikiausiai jame tvarkosi, bet tikslą pasiekti nebuvo paprasta. Kaip pasakoja bendrijos „Utenos viltis“ pirmininkė A. Vėbrienė, prieš 12 metų Edita atėjo į bendriją neturėdama jokių savarankiško gyvenimo įgūdžių. Reikėjo išmokti ne tik naudotis buitine technika, bet net ir tokių, atrodo, menkniekių kaip skusti bulves ar pjaustyti morkas. Laikui bėgant moteris išmoko virti, kepti, plauti indus, skalbti drabužius ir buvo pasiruošusi pradėti savarankišką gyvenimą. Vis dėlto dar kurį laiką, kol apsiprato su nauja aplinka, į namus ateidavo asmeninis asistentas. Nors šiandien Edita gana savarankiška, bendrijos darbuotojai jos neapleidžia ir kartkartėmis aplanko, patikrina, kaip sekasi tvarkytis buityje.

Tai – tik viena iš daugelio sėkmingų „Utenos vilties“ istorijų. A. Vėbrienė pasakojo, kad daugumos klientų tikslas – gyventi kaip įmanoma savarankiškiau, tie, kurie gyvena su šeimomis, bent jau būdami „Utenos viltyje“ prisiliečia prie savarankiško gyvenimo – eina apsipirkti, gamina pietus.

A. Vėbrienė pasidalijo jautria istorija, kaip į normalų gyvenimą grąžino gatvėje gyvenusį sutrikusio intelekto žmogų: „Pati radau tą vyrą gatvėje. Buvo purvinas, nežinia kiek laiko nesikirpęs plaukų, nesiskutęs. Miegodavo gatvėse. Kai turėdavo pinigų, atsirasdavo draugų, su kuriais viską pragerdavo. Paaiškėjo, kad tas vyras turi tėvų paliktą vieno kambario butą. Tai buvo tikra landynė. Be to, jis viską nešdavo iš namų parduoti. Laikui bėgant sutvarkėme tą butą, išnešėm visas šiukšles, iš jo paties sutaupytų pinigų nupirkom baldus, padarėm remontą. Prireikė daug laiko, bet išmokėm jį tvarkytis, pasigaminti valgyti.“ Prieš kurį laiką vyras patyrė insultą ir gulėjo slaugos ligoninėje. Ten jį lankė ne giminaičiai, seniai jį apleidę, o „Utenos vilties“ darbuotojai.

Paslaugos – nuo palydėjimo iki namų remonto

„Viena iš mūsų teikiamų paslaugų – asmeninio asistento pagalba. Mums tai nėra naujovė. Būna, kiti rajonai džiaugiasi, kad neįgaliajam pavyko įsidarbinti, o pas mus tie dalykai vyksta jau seniai“, – džiaugėsi bendrijos pirmininkė. Kaip pasakojo A. Vėbrienė, asmeninio asistento paslauga teikiama kiekvieną darbo dieną po dvi valandas, tačiau praktika viską pakoreguoja savaip. Kartais žmogus paskambina savaitgalį, ir reikia lėkti pas jį. A. Vėbrienė pasakoja, kad sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos narių poreikiai labai skirtingi. Vieniems užtenka minimalios pagalbos – palydėti nuo taško iki taško, kitiems reikia padėti bendrauti, tvarkyti finansinius reikalus ir panašiai. „Pavyzdžiui, vienus užtenka tik palydėti pas mediką, o kitiems reikia ir padėti užsiregistruoti, bendrauti su gydytoju, užpildyti dokumentus. Siekiam kuo didesnio žmonių savarankiškumo, todėl daug kas jau moka susitvarkyti patys“, – džiaugiasi pašnekovė. Taip pat asmeninis asistentas padeda tvarkytis namuose, gaminti maistą, skalbti, palydi apsipirkti į maisto prekių parduotuvę arba vaistinę. Jei žmogui sudėtinga pačiam išgerti vaistus, asmeninis asistentas paskirsto tabletes kiekvienai savaitės dienai ir sudeda į tam skirtą dėžutę. Dar kitiems reikia padėti nusiprausti.

„Utenos vilties“ klientai ir studijuoja, ir dirba
Dar viena „Utenos vilties“ teikiama paslauga – pagalba įsidarbinant. A. Vėbrienė atsimena – pirmieji žingsniai buvo sunkūs. „Ilgai vyko diskusijos su Darbo birža, kad priimtų mūsų žmones. Bendradarbiavom su teisininkais, respublikinėm organizacijom ir pasiekėm savo. Vėliau atsirado įvairių programų, skirtų neįgaliųjų integracijai į darbo rinką. Sako, sutrikusio intelekto ar turintys mažiau gebėjimų asmenys neintegruoti, o pas mus viskas gana gerai“, – pasakoja A. Vėbrienė ir pasidalija rezultatais: bendrijoje yra žmonių, įgijusių floristo specialybę, kiti mokėsi viešbučio darbuotojų profesijos, o atlikti praktikos važiavo į Maltą, Tenerifę: „Mūsų klientai sėkmingai įsidarbina. Ir galiu pasakyti, kad darbdaviai labai teigiamai vertina mūsų žmones, neteko girdėti nė vieno nusiskundimo“, – džiaugiasi sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos pirmininkė.