Vytautas Kazela
Prasidėjus pandemijai mūsų gyvenimas labai pasikeitė. Pasikeitė ritmas ir įpročiai. Daugelis vyresnių žmonių užsidarė savo namuose ir butuose ir išeina tik nusipirkti maisto. Kitus net ir maistu aprūpina vaikai ir artimieji. Gerokai sumažėjęs bendravimas taip pat niekam neišėjo į naudą. „Socialinių burbulų kūrimas turėtų būti priimtas, net ir situacijai negerėjant. Kitu atveju tu gali laimėti mūšį, bet pralaimėsi karą“, – sakė epidemiologas P. Gradeckas. Žmonių patiriami psichologiniai sunkumai gali lemti savidestrukcinį elgesį, ir vėliau, kai jau kuris laikas iki pandemijos buvo pastebėtas savižudybių skaičiaus mažėjimas, galime vėl turėti šuolį į kitą pusę. Dirbančių žmonių buvimas prastovose taip pat blogina žmonių, ypač turinčių nemažus finansinius įsipareigojimus, psichinę sveikatą. Dar pirmo karantino metu nusižudė prastovoje buvusi jauna moteris, turėjusi kreditą būstui. Svarbiausia žinoti, kad nėra padėties be išeities, yra tik informacijos trūkumas.
Darbas namuose – taip pat savotiškas iššūkis. Manoma, kad ši darbo forma išliks ir pasibaigus karantinui. Čia svarbiausia namuose susikurti atskirą erdvę darbui. Blogiausia yra tada, kai vaikai mokosi nuotoliniu būdu, o abu sutuoktiniai namuose. Neatsitiktinai karantino laikotarpiu fiksuojamas padidėjęs smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš vaikus atvejų skaičius. Man labai patiko kolegos pasakymas, kad paskelbus karantiną ir paaiškėjus, kad nuo jo paskelbimo visa šeima dirbs namuose, visi susėdo prie stalo ir sutarė „nepersipjauti tarpusavyje“, stengtis išsaugoti emocinę pusiausvyrą, pozityvų požiūrį ir ramybę, kalbėtis tarpusavyje, nepasiduoti panikai. Jei užplūs stiprus nerimas, įtampa ar stresas, padėti vieni kitiems jo atsikratyti.
Pirmiausia apie tai, kaip padėti silpniausiems. Bet kokiose ekstremaliose situacijose pagyvenę ir ribotai galintys savimi pasirūpinti žmonės yra itin pažeidžiami. Tai, kaip gebama pasirūpinti pažeidžiamiausiais nariais, parodo visuomenės brandą. Karantino laikotarpiu turime puikią galimybę prasmingai leisti laiką rūpindamiesi kitais. Tiems, kurie šiuo metu nedirba, yra puiki proga tapti savanoriais. Nors savanorystės tradicijos ikipandeminiu laikotarpiu nebuvo labai populiarios, tačiau šiuo metu jos tampa labai svarbios. Niekada nereikia pamiršti, kad padėdamas silpnesniam, tu pirmiausia padedi sau.
Pradėkime nuo savo tėvų, senų ir vienišų artimųjų. Parodykite, kad jums jie yra svarbūs ir jums rūpi. Reguliariai pasidomėkite jų nuotaika, poreikiais, savijauta. Pasikalbėkite apie tai, kas jiems tuo metu svarbu. Bendravimas su kitais reikalingas visiems, tačiau jis ypač svarbus tiems, kurie yra vieniši. Senam žmogui labai svarbu žinoti, kad jis yra svarbus kitiems, ir jausti, kad juo visada bus pasirūpinta. Taip jiems suformuosite savotišką saugumo jausmą. Padėkite susiorientuoti sveikatos išsaugojimui svarbios informacijos sraute. Patarkite, kaip epidemijos laikotarpiu jie turėtų rūpintis savo higiena ir sveikata. Paaiškinkite, kaip reikėtų elgtis, jei pablogėtų sveikata. Išmokykite pasinaudoti technologijomis nuotoliniu būdu apmokant sąskaitas, užsisakant maistą, medikamentus ar kitas būtinas prekes. Tai suteiks jiems didesnio pasitikėjimo savimi.
Labai svarbu mokytis koncentruotis į pozityvius dalykus, prisiminti malonias akimirkas, vis dažniau sakinį ar mintį pradėti forma „kaip gerai, kad“. Pavyzdžiui, kad šiandien nieko neskauda, visi sveiki, už lango balta žiema. Nesigailėti, kad viskas baigėsi, ir tokių patirčių daugiau nebepatirsite. Didelis džiaugsmas – jog tuos malonius dalykus turėjote galimybę patirti, tad vietoje liūdesio turėtumėte jausti dėkingumą ir džiaugsmą.
Kalbėkite su vaikais apie tai, kas vyksta, nepalikite jų nuošalyje. Kaip rekomenduoja psichologė, visuomenės sveikatos mokslų daktarė, profesorė Nida Žemaitienė, domėkitės vaikų poreikiais ir emocine savijauta. Padėkite jiems jaustis saugiai (skirkite laiko išklausymui, apkabinimui, paguodai ar kitokiai paramai). Bendraudami su vaikais stenkitės būti ramūs, nepamirškite, kad jūsų elgesys ir reakcijos daro jiems poveikį, pasistenkite, kad jūsų paaiškinimai nebūtų gąsdinantys ar keliantys nerimą.
Sudarykite vaikui galimybę klausti apie viską, kas jam rūpi, ir nuoširdžiai atsakykite į visus klausimus. Prisiminkite, kad atsakymų vengimas gali padidinti jo nerimą.
Pritaikykite pateikiamą informaciją prie vaiko supratimo lygio: vaikui suprantama kalba paaiškinkite, kodėl jis neina į mokyklą ar darželį, ką karantino laikotarpiu jis turėtų daryti ir ko vengti.
Užtikrinkite stabilų vaikų dienos režimą. Pasirūpinkite, kad jie sistemingai tęstų mokymosi veiklą, padėtų namų ruošoje ir turėtų pakankamai laiko aktyviems žaidimams, mėgstamai veiklai, buvimui gryname ore bei miegui.
Jeigu vaiko emocinė savijauta jums kelia nerimą ar susiduriate su kitais jo priežiūros iššūkiais, pasitarkite su psichologu.
