Vytautas KAZIELA
Daugiau nei ketvirtis milijono Lietuvoje gyvenančių neįgalių žmonių – didelė ir svarbi mūsų visuomenės dalis. Prieš ketverius metus Lietuvoje ratifikuota Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija suteikė šiai bendruomenei daugiau galimybių, tačiau dar ne viskas padaryta, kad būtų sprendžiamos įsisenėjusios neįgalių žmonių problemos.
Požiūris į neįgaliuosius atspindi visuomenės brandą. Privalome mažinti neįgaliųjų socialinę atskirtį, stiprinti toleranciją ir nesitaikstyti su diskriminacijos, abejingumo apraiškomis. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turėtų laikytis principo, kad visi neįgaliesiems svarbūs klausimai būtų svarstomi ir sprendžiami drauge su neįgaliųjų organizacijomis. Ministerija ir jai pavaldžios institucijos, sveikatos priežiūros įstaigos, savivaldybės turi atsisakyti biurokratinio požiūrio į neįgaliuosius ar sunkia liga sergančius žmones.
Dar viena sritis, kuriai reikia daugiau dėmesio ir iš valstybės institucijų, ir iš visuomenės, – paslaugų prieinamumas. Reikia sudaryti visas sąlygas neįgaliesiems siekti mokslo, dirbti, naudotis informacija, keliauti, gyventi visavertį gyvenimą. Valstybė privalo apginti socialiai pažeidžiamiausias visuomenės grupes.
Deja, pandemija sujaukė mūsų gyvenimus. Darbo neturi netgi sveiki ir stiprūs. Lietuvos diabeto asociacijos prezidentė Vida Augustinienė net nekalba apie neįgaliųjų integraciją į darbo rinką. Ji tik vardija problemas, su kuriomis neįgalieji susiduria kiekvieną dieną: eilės pas šeimos gydytojus, nėra beveik jokių galimybių gauti sanatorinį gydymą. Diabetu sergantiesiems trūksta juostelių cukraus kiekiui kraujyje nustatyti. Antro tipo diabetu sergantiesiems valstybė kompensuoja tik 50 vienetų juostelių per tris mėnesius, o reikėtų kelis kartus daugiau. Blogai kontroliuojamas cukraus kiekis – tiesioginis kelias į komplikacijas, kurios neretai baigiasi galūnių amputacija, apakimu, neuropatijomis. Taip žmonės tampa neįgalūs. Ar taupydami juostelėms vėliau nepatiriame dešimteriopai didesnių išlaidų? Suprasdami pavojų, žmonės patys jas perka, mokėdami visą kainą, o ji gana nemaža, maždaug 13 eurų už pakuotę, kurioje 50 vienetų juostelių. Ne visiems tai leidžia finansinės galimybės.
Dar viena problema – neįgaliųjų patekimas į įvairias įstaigas. Daug metų kalbame apie pandusų įrengimą prie įvairių įstaigų, bet nelabai kas keičiasi. Uteniškiai dažnai skambina į redakciją ir skundžiasi, kad nėra galimybių patekti į Migracijos departamento Utenos skyriaus Pasų poskyrį. Paskutinis toks atvejis labai skaudus. Skambino vienos, dabar jau šviesaus atminimo, buvusios mokytojos vyras ir piktinosi, kad neįmanoma su neįgaliojo vežimėliu patekti į minėtą valstybinę įstaigą. Keikė valdžią, o labiausiai merą. Žmonėms sunku suprasti, kad ne visi pastatai priklauso savivaldybei ir ji negali įrengti pandusų prie valstybei priklausančių pastatų. Utenos policijos komisariatas neturi tam lėšų. Vidaus reikalų ministerija jų neskiria. Kaip sakė neįgalios moters vyras, įstaigos darbuotojai siūlėsi vežimėlį įnešti, bet moteris atsisakė. Įsivaizduokime, kokį nereikalingumo ir bejėgiškumo jausmą patyrė dar tik šešiasdešimtmetį perkopusi neįgali mokytoja. Po poros mėnesių ji mirė.
Laikmečio padiktuota problema – neįgaliesiems sunku atsiimti siuntas iš paštomatų. Siuntų pervežimu užsiimančios bendrovės turėtų pagalvoti, kaip padaryti juos prieinamus negalią turintiems žmonėms. Valstybė turėtų sudaryti sąlygas neįgaliesiems naudotis internetu nemokamai arba bent jau kompensuoti išlaidas.
Reikia pagalvoti ir apie tai, kaip renginiuose užtikrinti vietas neįgaliesiems. Jeigu automobilių stovėjimo aikštelėse prie prekybos centrų yra pažymėtos vietos neįgaliesiems, tai kodėl jų negalėtų atsirasti koncertų salėse, teatruose?
Socialinės apsaugos ministerija turi imtis priemonių, kad savivaldybėse atsirastų neįgaliųjų reikalų koordinatorius.
