Rasa MILERYTĖ
Ramunei (vardas pakeistas) šiandien 47-eri, moteris džiaugiasi keturiais vaikais ir anūke, turi daug pomėgių, yra aktyvi ir myli save bei gyvenimą. Kad atsidurtų ten, kur yra šiandien, turėjo nueiti ilgą kelią: alkoholikas tėvas, nepagrįstai griežta mama, geriantis ir smurtaujantis sutuoktinis, menka savivertė, baimė imtis atsakomybės ir kažką keisti, sudėtingi santykiai su vaikais… Ramunė yra SAV – suaugęs alkoholikų vaikas. Ji sutiko pasidalyti savo gyvenimo istorija ir papasakoti, koks buvo (ir vis dar yra) jos gijimo kelias.
Pažymėta nemeilės žyme
Ramunė augo disfunkcinėje
šeimoje: tėvas gėrė, o mama dukrai buvo nepagrįstai griežta, meilę rodė
jaunesniajai seseriai, o Ramunei negailėjo skaudžių žodžių. Pasak
Ramunės, daug didesnės žaizdos sieloje vėrėsi būtent dėl mamos įtakos.
„Aš nuo vaikystės buvau apkūni ir mama visada šantažuodavo: tu stora, tu
negraži, tu šiokia, tu anokia. Tai įvarė labai daug kompleksų. Būdavo,
mama nuperka saldainių sesei, o man neperka, pasakiusi, kad aš stora“, –
skaudžius mamos žodžius mena Ramunė.
Mamos sukelta baimė moterį
lydėjo ilgai, net suaugusi nesugebėjo atsikratyti jos įtakos. „Ji visą
gyvenimą vadovavo. Atvažiavusi į svečius perplaudavo lėkštes,
apžiūrėdavo spintą, o aš bijojau jai prieštarauti. Bijodavau jos kaip ir
vaikystėje. Net jos žvilgsnis keldavo baimę. Ji buvo labai pedantiška,
ir vienu metu aš buvau tapusi tokia pat kaip ji.“
Vaikystėje Ramunei
nepaprastai trūko mamos meilės. Moteris įsitikinusi, kad jei mama būtų
auklėjusi su meile, labiau apgalvodavusi žodžius, būtų pavykę išvengti
daugelio psichologinių traumų.
Kiek kitokia situacija buvo su tėčiu.
„Jis mane mylėjo tokią, kokia esu“, – sako pašnekovė. Deja, toji meilė
buvo panaši į punktyrinę liniją, kurios brūkšneliai cikliškai nutrūksta.
Pirmadienį–penktadienį tėtis būdavo rūpestingas, noriai bendraudavo,
domėjosi dukra, o penktadieniui einant į pabaigą šeimos vietą užimdavo
alkoholis. „Tėtis mane mylėjo penkias dienas per savaitę, o dvi dienas
nekęsdavo“, – apibendrina Ramunė.
Tėčiui užgėrus, prasidėdavo
konfliktai, grasinimai ir mamai su dukromis tekdavo bėgti iš namų.
Pragariški savaitgaliai prilygdavo ištisiems mėnesiams, ir penkios
meilės dienos nublankdavo.
Nuo vilko ant meškos
Didžiausia
Ramunės svajonė buvo ištrūkti iš tėvų namų, pabėgti nuo geriančio tėvo
ir psichologiškai smurtaujančios motinos. Mama neketino skirtis, tėvas
niekad nebandė gydytis nuo priklausomybės, tad vilties, kad situacija
šeimoje pagerės, nebuvo.
Ir štai Ramunės gyvenime atsirado vyras.
Moteris atvira: „Žinojau, jog jis truputį vartoja, bet galvojau, kad esu
jauna, graži ir tikrai padarysiu taip, kad jis atsisakys alkoholio ir
mūsų gyvenimas bus labai gražus.“ O ir mama skatino: „Tekėk, nes jei
liksi senmerge, man bus gėda.“ Deja, svajonė neišsipildė. Praktikoje
dažnai pasitaiko, kad augusieji disfunkcinėse šeimose atkartoja
vaikystėje matytą šeimos modelį: Ramunė nebuvo išimtis.
Vyro išgėrinėjimai dažnėjo, girtas tapdavo vis agresyvesnis, ir Ramunei, kaip kadaise jos mamai, tekdavo bėgti iš namų.
Per
septyniolika santuokos metų šeimoje buvo visko: psichologinio ir
fizinio smurto, konfliktų ir gražių akimirkų, Ramunė neslepia, kad vienu
metu ir pati vartojo alkoholį.
Tiesa, sykį šeimoje sužibo viltis.
Vyras pradėjo lankyti AA (anoniminių alkoholikų) grupę ir maždaug metus
namuose buvo ramu. Atrodė, kad viskas susitvarkys, sutuoktiniai
nusprendė susilaukti dar vieno vaiko. Bet kai Ramunė išvažiavo gimdyti,
vyras vėl užgėrė, ir visos viltys žlugo.
Vyrui alkoholis buvo svarbiau nei šeima
Ramunė
buvo gera žmona ir vyru rūpinosi kaip įmanydama. Dėl to dažnai
kentėdavo vaikai: kol vyras kirsdavo skanų kepsnį, vaikams tekdavo
tenkintis paprasčiausia koše. Tada Ramunė galvojo, kad tokia ir yra
meilė: kęsti, aukotis, atiduoti viską, ką turi. Šiandien jos mąstymas
pasikeitęs: „Dabar suprantu, kad negaliu valdyti kito žmogaus, kad turiu
žiūrėti tik savo gyvenimo. Nereikia painioti gailesčio su meile. Aš
visada painiojau. Galvodavau, kad be manęs jis prapuls. Tapau tokia,
kaip mano mama, kuri tėčiui ir valgyt paduodavo, ir šlepetes atnešdavo,
ir kojines sudėliodavo. Net nesupratau, kad pati neturiu jokių norų ir
pataikauju vyrui, kad jis mane pamiltų.“
Apie nesantaiką šeimoje
Ramunė papasakodavo mamai, bet ši skatino kentėti. Moteris patarimo
klausė ne vieno kunigo – jaunesni patardavo skirtis, o vyresniems
atrodė, kad reikia išsaugoti šeimą. Nors žodis „šeima“ jau seniai buvo
tapęs bereikšme sąvoka, Ramunė vis nesiryžo nutraukti santuokos.
Galima
sakyti, kad sprendimą jai atsiuntė Dievas, kuriuo šiandien moteris
kliaujasi. „Kartą ėjau iš bažnyčios visa apsiverkusi, ir mane užkalbino
nepažįstama močiutė, paklausė, kas yra, kodėl verkiu, – prisimena
Ramunė. – Viską jai papasakojau. O ji man ir sako: turi vaikus, grįžus
namo susodink visus ir pasikalbėkit apie tai, jei vyras bus blaivus, ir
jį pasisodink. Taip ir padariau. Pasikalbėjom ir vyras pasakė, kad
alkoholis jam svarbiau už šeimą. Vaikams turėjo būti labai skaudu.
Šiandien mes kalbamės apie tai ir vaikai žino, kad alkoholizmas yra
liga, kuri su žmogumi padaro baisių dalykų, bet tie vyro žodžiai vis
tiek yra skaudūs. Viena dukra šiek tiek bendrauja su tėvu, kiti vaikai
nenori.“
Santuokoje moteris išgyveno septyniolika metų.
Ramunė kartais pasikalba su buvusiu vyru, tačiau jis neprisideda prie vaikų auklėjimo: nei finansiškai, nei emociniu palaikymu.
Ką
šiandien Ramunė patartų jos situacijoje atsidūrusioms moterims? Kuo
greičiau išsiskirti, ieškoti pagalbos, nekentėti smurto, nes tokio
gyvenimo žymės lieka ilgam, be to, kenčia ir vaikai.
Padariniai išliko ilgam
Ramunė
pasakoja niekada neturėjusi savo nuomonės, bijodavusi prisiimti
atsakomybę, bijodavusi autoritetų (pvz., mamos). „Visada buvau pelė“, –
taip apibūdina savo gyvenimą. Jai būdavo baisu kalbėti viešai, atsidurti
didelėje minioje.
Visą laiką atrodė, kad, nutraukus siūlą, viskas
pasikeis savaime. Išeis iš tėvų namų – ir gyvenimas bus gražus,
išsiskirs su vyru – ir viskas susitvarkys.
Šiandien moteris jau
supranta, kad žaizdos gyja lėtai. „Išsiskirti dar nereiškia, kad iškart
viskas pasikeis. Nebematysi to žmogaus, bet skauduliai vis tiek liks, –
samprotauja Ramunė. – Kaip ir iš tėvų namų išėjus niekas nepasikeitė.
Bijojau mamos, vengiau lankyti tėvą, nes buvo negera matyti jį girtą. Ir
po skyrybų dar labai ilgai savęs nemylėjau, nesugebėjau priimti savęs
kaip mamos. Nemokėjau išklausyti vaikų, neturėjau tam kantrybės. Pykau,
kad kitiems žmonės daug geriau gyvenime sekasi. Norėjau, kad kas nors
kitas viską sutvarkytų. Yra daug kompleksų, kuriuos reikia nugalėti, bet
kiekvieną dieną mano gyvenime kažkas keičiasi. Aš dabar žinau, kad prie
kiekvienos problemos, prie kiekvienos situacijos turiu prieiti ramiai. O
anksčiau tik nuolat skubėdavau. Kitas dalykas – vaikystėj aš pradėdavau
ir niekada nepabaigdavau to, ką pradėdavau, nes man pritrūkdavo drąsos,
pritrūkdavo ryžto, o šiandien jau moku: jei pradėjai, turi pabaigt. Aš
galvodavau, kad viskas pasidarys savaime. O juk niekas nepasidaro
savaime. Reikia įdėti labai daug pastangų ir noro.“
Sveikti pradėjo savipagalbos grupėse
Dar
gyvendama santuokoje Ramunė pradėjo lankyti Al-Anon savipagalbos grupę.
Al-Anon – tai alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija.
Vėliau prisijungė prie SAV – suaugusių alkoholikų vaikų grupės. Čia
prasidėjo sveikimo procesas. „Sunkiausia buvo pamilti save, – prisimena
Ramunė, – nes visada buvau apkūni, jaučiausi negraži. Kai pradėjau
lankyti šias programas, pradėjau galvoti: jei Dievas mane sukūrė, tai
jis mane sukūrė gražią, ir jei jis man davė tą svorį, tai taip ir turi
būt, ir aš turiu mylėt save tokią, kokia esu. Žinoma, kad tai
suprasčiau, reikėjo labai daug darbo. Būdama Al-Anone uždavinėjau daug
klausimų ir ieškojau atsakymų. Po truputį ėmiau suprasti, kad reikia
gyventi dėl vaikų, kad reikia kažką daryti, nes ir jiems, ir man jau
gresia pavojus. O SAV grupėje supratau, kad tai, kas vyko vaikystėje,
ateina ir į mūsų, kaip suaugusių žmonių, gyvenimus.“
Lankydama grupių
užsiėmimus Ramunė išmoko atleisti ir nesmerkti, suprato, kad tėvai ją
augino taip, kaip mokėjo, o į patirtus sunkumus dabar jį žiūri kaip į
patirtį, iš kurios galima pasisemti stiprybės. „Šiandien žinau, kad
viskas, kas įvyko mano gyvenime, įvyko taip, kaip turėjo įvykti, ir tie
sunkumai mane užgrūdino ir parodė, kad aš savo patirtimi galiu tarnauti
kitiems žmonėms, o dalydamasi tuo, ką savyje sukaupiau, pati stiprėju.
Išbudinau savo vidinį vaiką, atradau naujų hobių. Labai mėgstu siūti,
pradėjau gaminti žaislus ir realizuoti save. Išmokau džiaugtis gyvenimu.
Esu laiminga, o tai nepriklauso nuo esamų situacijų. Ir būna tokių
momentų, kad ir pati savim stebiuosi: negi čia aš, negi aš galiu būti
tokia drąsi, tokia išsilaisvinusi? O geriausia, ką patyriau tose
grupėse, yra tai, jog radau asmeninį ryšį su Dievu. Taip pat išmokau
būti mama, galiu kalbėtis su savo vaikas, turiu kantrybės jų klausytis,
išmokau išgirsti. Dabar mūsų santykiai kuriami ramioje aplinkoje.
Žinoma, ne viskas išeina tobulai, bet viskas labai pasikeitė. Ir vaikai
sako, kad aš labai pasikeitusi.“
SAV grupė pradeda veikti Utenoje
Nuo
rugsėjo 29 dienos SAV susitikimai vyksta Utenoje. Jei augote
disfunkcinėje šeimoje, jei vienas iš tėvų arba abu gėrė ir jaučiate, kad
neigiamos vaikystės patirtys daro įtaką dabartiniam jūsų gyvenimui,
galite prisijungti prie grupės. Esate laukiami kiekvieną šeštadienį
16.30 val. Dievo Apvaizdos bažnyčios klebonijoje, Aušros g. 78.
Ramunė
priduria: „Kas įdomiausia, gali ateiti ir tie, kurių tėvai buvo
mokytojai ir karininkai. Man atrodydavo, kad ten problemų nėra, bet teko
girdėti tokį liudijimą, kad mama buvo mokytoja ir dukros labai
nukentėjo nuo jos.“
Susitikimų metu, kaip pasakoja Ramunė,
pasirenkama tema ir dalijamasi patirtimi. Temos kaskart skirtingos, o
kartais galima kalbėti ir visai be temos – apie tai, kas šiandien
skauda: „Grupėje nedalijam patarimų. Tik išklausom tą žmogų, nes labai
svarbu yra išklausyti ir nepertraukti. Man labai sunku būdavo klausyti,
aš visada buvau tokia gudri ir protinga, man norėdavosi duoti patarimus.
Ši programa išmokė, kad reikia leisti žmogui išsisakyti, neteisti,
nekritikuoti, nesmerkti. Supratau, kad kiekvienas žmogus vienodai
svarbus Dievo akyse. Ir jei jis kažką daro ne taip kaip aš, tai
nereiškia, kad daro blogai.“
Pašnekovė pabrėžia, kad grupės nariai
turi laikytis anonimiškumo principo: nepasakoti apie tai, kas lanko
grupę ir kokiomis nuoskaudomis dalijasi.
Grupėje vykdoma 12 žingsnių
programa, labai panaši į AA dvylikos žingsnių programą, galima dirbti su
globėju. Ramunės įsitikinimu, sveikti labai padeda Dievo galia:
„Sveikimo procesas vyksta su stebuklinga Dievo galia. Man reikėjo pačiai
suvokti, kad mano tėvas, kuris mane iš tiesų myli, yra danguje. Jis
mane sukūrė, bet panaudojo mano tėvus kaip indą, kad aš ateičiau į
gyvenimą. O dalijimasis patirtimi padeda tuo, kad pamatai, jog nesi
vienas toks.“
