Projektas "Paribio istorijos"

Organų donorystė: mirusiojo palaikų išniekinimas ar šansas išgelbėti gyvybę?

Genovaitė ŠNUROVA

Vytautas KAZELA

Iškalbingi skaičiai
Šiuo metu Lietuvoje organų ir audinių (ragenų) transplantacijos laukia 383 žmonės: 165-iems būtina inksto transplantacija, 6-iems – kasos ir inksto komplekso, 43-ims – širdies, 7-iems – plaučių, 4-iems – širdies ir plaučių komplekso, 64-iems – kepenų, 94 žmonės laukia ragenų transplantacijos.
Už šių skaičių 383 – darbingo amžiaus žmonės. Šie žmonės turi tėvus, šeimas, artimuosius, dauguma jų augina vaikus. Medikai padarė viską ir dabar ligoniams gyvybę išgelbėti gali tik organų transplantacija. Žmonės prikaustyti prie lovos, sujungti vamzdeliais ir laidais su gyvybę palaikančia medicinine aparatūra. Jie merdėja lėtai, sunkiai ir ilgai. Tuo metu jų artimųjų širdys plyšta iš skausmo. Rodos, atiduotum viską, kad tau artimas žmogus nemirtų. Deja, turime tik po du inkstus, visi kiti organai neporiniai. Yra buvęs ne vienas atvejis, kai brolis ar sesuo atidavė inkstą, kad išgelbėtų artimojo gyvybę. Čia net nekyla klausimas – atiduoti ar neatiduoti, šiuo atveju svarbiausia, kad tiktų.
Dabar kiti skaičiai. Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, 2018-aisiais keliuose žuvo 170 žmonių – 2017-aisiais žuvusiųjų buvo 191. Tai irgi dažniausiai jauni žmonės, turintys tėvus ir motinas, savo šeimas. O kur dar kiti atvejai (traumos darbe, smurtinės mirtys)?

Apsispręsti padėjo velionio valia
Utenos rajono Leliūnų seniūnijos Šaltupės kaime gyvenanti Anos (vietiniai ją vadina Onute) ir Gintauto Šakalinių šeima bei kartu gyvenęs jų sūnus Aurimas kartą, žiūrėdami televizijos laidą apie organų donorystę, tarpusavyje diskutavo ir apie tai, kaip patys pasielgtų, jei prireiktų apsispręsti. Tuomet visi trys nutarė, kad jei gyvenimas staiga nutrūktų, sveikus organus būtų kilnu atiduoti tiems, kurie su didžiausia viltimi jų laukia. Tada tėvai nė nepagalvojo apie tai, kad būtent ta tema palies ir juos, kad jiems teks priimti patį sunkiausią sprendimą gyvenime – žuvusio sūnaus Aurimo organus dovanoti kitiems…
Apie organų donorystę su Ana Šakaliniene kalbėjomės Leliūnų parapijos kapinėse, prie jos sūnaus Aurimo kapo. „Jo gyvybė dar tris paras ruseno, – vis nubraukdama ašarą pasakojo Ana. – Gydytojai sakė, kad jokios vilties nebėra, bet mes vis dar tikėjomės stebuklo. Žinoma, buvo iškviesti konsultantai iš Vilniaus, geriausi specialistai tarėsi, svarstė, kalbėjo, bandė visokiausiais būdais išgelbėti mūsų sūnų (jam tebuvo 22-eji metai), bet pastangos laukiamų rezultatų nedavė. Kai gydytojai pasakė, kad išjungus aparatus mūsų vaiko gyvybė užges, galite įsivaizduoti mūsų savijautą. Tada mums buvo pasiūlyta pagalvoti apie organų donorystę. Visa šeima sprendėm, ką daryti (atsitikus nelaimei, atvažiavo ir Norvegijoje dirbanti dukra Jurgita, ir Vilniuje gyvenantis doktorantūrą baigęs sūnus Sigitas). Jų abiejų pasakytas „reikia, mama“ man suteikė stiprybės. Tą pačią akimirką prisiminiau aną pokalbį prie televizoriaus, prisiminiau paties Aurimo žodžius apie organų donorystę ir apsisprendžiau – leidau paimti visus tinkamus organus, išskyrus rageną.
A. Šakalinienė asmeniniame archyve saugo jai brangų dokumentą – laišką iš Nacionalinės transplantacijos biuro prie Lietuvos Respublikos sveikatos ministerijos. Jame parašyta: „Dėkojame Jums už sunkią netekties valandą priimtą kilnų sprendimą dovanoti savo mirusio sūnaus organus ir audinius kitų žmonių gyvybei išgelbėti.
Jūsų sūnaus kepenis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų gydytojai transplantavo vyrui, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojai inkstą transplantavo moteriai, o kasos ir inksto komplektą – vyrui.
Perduodame recipientų ir jų artimųjų padėką. Gerumo ir kilnių apsisprendimų niekada nebūna per daug.
Pagarbiai, l. e. direktoriaus pareigas Asta Kubilienė.“
„Atėjusi prie sūnaus kapo visada pagalvoju apie tuos žmones, kuriems įsodinti mano sūnaus organai, ir jaučiuosi taip, lyg mano vaikas dar gyventų, nes dalelė jo yra kituose žmonėse, kurie iki šiol džiaugiasi gyvenimu. Aš už tuos žmones net šv. Mišias buvau užpirkusi. Man atrodo, kad kol gyvens jie, tol ir mano vaikas bus gyvas“, – neslėpdama graudulio sakė Ana.

Gyvenimas, padovanotas kitiems
Panašų sunkų sprendimą teko priimti ir kitai uteniškei dviejų vaikų mamai Editai Jakutonienei netikėtai mirus vos 40 metų vyrui ir judviejų vaikų tėvui Laimonui Jakutoniui. Jam plyšo aneurizma. Vilniaus medikai dar savaitę kovojo dėl jo gyvybės, bet jaunas vyras neišgyveno.
„2017 metų lapkričio 24 d. gydytojai mus pasikvietė ir pasakė, kad įvyko smegenų mirtis ir jokių vilčių išgyventi nebėra. Labai sunku buvo klausytis tokių išvadų, bet reikėjo kažkaip suimti save į rankas, kad galėtum suvokti realybę. Gydytojai pateikė daugybę visokiausių tyrimų rezultatų. Viską perskaičiau. Man, kadangi pati esu medikė, nesunku buvo suprasti, kas ten parašyta, ir įsitikinti, kad gydytojai sako tiesą. Po to jie pasiūlė mums dvi galimybes ir norėjo išgirsti mūsų sprendimą: išjungti aparatūrą ir konstatuoti mirtį arba atiduoti kai kuriuos organus donorystei. Pasišnekėdavom mes apie organų donorystę ir darbe, ir su vyru, ir su jo mama, bet niekada nepagalvojau, kad gali tekti susidurti su tokiu atveju realybėje. Kai reikėjo priimti sprendimą, nebuvau viena. Buvo Laimono mama Regina, aš ir mūsų vaikai. Dukrai Vakarei tada buvo 14, o sūnui Kristijonui – 8-eri. Lemiamą apsisprendimo minutę, kai reikėjo nuspręsti dėl organų donorystės, vyro mama buvo šalia manęs, o vaikai laukė už durų. Mes su anyta jau buvome lyg ir apsisprendusios (nes ji jau buvo pasikalbėjusi su kitu savo sūnumi, gyvenančiu užsienyje). Mūsų sūnus dar buvo per mažas, kad suvoktų padėties svarbumą ir gebėtų priimti sprendimą, o dukros reakcijos negalėjau net prognozuoti. Kai aš pasakiau vaikams, jog tėveliui jau nustatyta smegenų mirtis, Vakarė pati prakalbo apie organų donorystę ir pasakė, kad būtų labai teisinga, jog tėvelio dalelė dar kažkur gyventų“, – sakė E. Jakutonienė.
Transplantacijai buvo paimti inkstai ir širdis. Po kurio laiko Edita gavo laišką iš Donorystės centro, kuriame buvo parašyta, kad širdis persodinta vyrui, vienas inkstas – moteriai, kitas – vyrui. Ir padėką nuo tų žmonių artimųjų.
„Labai sunku mums be jo. Truputėlį guodžia mintis, kad nepažįstamojo vyro krūtinėje plaka (tikiuosi, kad tebeplaka) Laimono širdis“, – kalbėjo Edita.

Svetimoje krūtinėje plakanti širdis geriau nei žiupsnelis pelenų
Katalikų bažnyčia pritaria ir skatina neatlygintiną mirusio žmogaus audinių ir organų dovanojimą kitam žmogui, kurį transplantacija gali išgelbėti nuo mirties. Broliškos meilės auka etiškai ir moraliai priimtina Vatikanui. Katalikybė moko, jog žmogaus kūnas nėra absoliuti jo nuosavybė. Tai yra tarsi forma, kuria mes naudojamės tam tikrą laiką, kuri mums yra suteikta aukštesnių jėgų. Tad paaukodami organus, kad būtų išgelbėta kito žmogaus gyvybė, katalikai vykdo Dievo valią artimo meilės darbuose. Vyskupų konferencija prieš šešiolika metų priėmė organų donorystę skatinantį pareiškimą.
Būtina paaiškinti, kad sprendimas dėl organų ir audinių donorystės galimas tik konstatavus smegenų mirtį (pvz., po patirtos galvos traumos ar patirto insulto). Smegenų mirtis konstatuojama tik ligoninės reanimacijos skyriuje trijų gydytojų konsiliumo metu.
2018 metais Lietuvoje atliktos 158 organų ir audinių (ragenų) transplantacijos. Pernai mirusių donorų inkstai persodinti 74 recipientams. Gyvo donoro inkstų transplantacijų pernai atlikta kone dvigubai daugiau negu 2017 metais – atitinkamai 11 ir 6. 2018 metais transplantuota 10 širdžių. Pernai atliktos 44 ragenų transplantacijos.
Kepenų transplantacijų daugiau buvo atlikta 2017 metais – 22, o pernai – 19. Pernai neatlikta nė viena plaučių transplantacija. Nei pernai, nei 2017 metais neatsirado nė vieno donoro, kurio organai būtų tikę kompleksinėms širdies ir plaučių, kasos ir inksto transplantacijoms.
Pernai buvo užregistruoti 105 potencialūs donorai. Efektyviais donorais tapo 48 žmonės. Mažėja artimųjų prieštaravimas mirusiųjų organus aukoti donorystei (27 proc. 2018 metais ir 33 proc. 2017 metais).
Niekas negali žinoti savo mirties datos. Tie, kurie pritariame organų ir audinių donorystei, galime apsaugoti savo artimuosius nuo sunkaus sprendimo, pasirašydami sutikimą po savo mirties paaukoti savo organus donorystei. Pernai tai padarė 2700 Lietuvos žmonių, 2017-aisiais jų buvo šiek tiek mažiau – 2235. Tai galima padaryti ir elektroniniu būdu. Juk gera žinoti, kad ištikus nelaimei tu ne tik išgelbėsi kitam žmogui gyvybę, bet ir pats liksi gyventi po savo mirties. Kito žmogaus krūtinėje plakanti tavo širdis tūkstantį kartų geriau nei žiupsnelis pelenų…

image description