Genovaitė ŠNUROVA
Vytautas KAZELA
Iškalbingi skaičiai
Šiuo
metu Lietuvoje organų ir audinių (ragenų) transplantacijos laukia 383
žmonės: 165-iems būtina inksto transplantacija, 6-iems – kasos ir inksto
komplekso, 43-ims – širdies, 7-iems – plaučių, 4-iems – širdies ir
plaučių komplekso, 64-iems – kepenų, 94 žmonės laukia ragenų
transplantacijos.
Už šių skaičių 383 – darbingo amžiaus žmonės. Šie
žmonės turi tėvus, šeimas, artimuosius, dauguma jų augina vaikus.
Medikai padarė viską ir dabar ligoniams gyvybę išgelbėti gali tik organų
transplantacija. Žmonės prikaustyti prie lovos, sujungti vamzdeliais ir
laidais su gyvybę palaikančia medicinine aparatūra. Jie merdėja lėtai,
sunkiai ir ilgai. Tuo metu jų artimųjų širdys plyšta iš skausmo. Rodos,
atiduotum viską, kad tau artimas žmogus nemirtų. Deja, turime tik po du
inkstus, visi kiti organai neporiniai. Yra buvęs ne vienas atvejis, kai
brolis ar sesuo atidavė inkstą, kad išgelbėtų artimojo gyvybę. Čia net
nekyla klausimas – atiduoti ar neatiduoti, šiuo atveju svarbiausia, kad
tiktų.
Dabar kiti skaičiai. Lietuvos kelių policijos tarnybos
duomenimis, 2018-aisiais keliuose žuvo 170 žmonių – 2017-aisiais
žuvusiųjų buvo 191. Tai irgi dažniausiai jauni žmonės, turintys tėvus ir
motinas, savo šeimas. O kur dar kiti atvejai (traumos darbe, smurtinės
mirtys)?
Apsispręsti padėjo velionio valia
Utenos
rajono Leliūnų seniūnijos Šaltupės kaime gyvenanti Anos (vietiniai ją
vadina Onute) ir Gintauto Šakalinių šeima bei kartu gyvenęs jų sūnus
Aurimas kartą, žiūrėdami televizijos laidą apie organų donorystę,
tarpusavyje diskutavo ir apie tai, kaip patys pasielgtų, jei prireiktų
apsispręsti. Tuomet visi trys nutarė, kad jei gyvenimas staiga nutrūktų,
sveikus organus būtų kilnu atiduoti tiems, kurie su didžiausia viltimi
jų laukia. Tada tėvai nė nepagalvojo apie tai, kad būtent ta tema palies
ir juos, kad jiems teks priimti patį sunkiausią sprendimą gyvenime –
žuvusio sūnaus Aurimo organus dovanoti kitiems…
Apie organų
donorystę su Ana Šakaliniene kalbėjomės Leliūnų parapijos kapinėse, prie
jos sūnaus Aurimo kapo. „Jo gyvybė dar tris paras ruseno, – vis
nubraukdama ašarą pasakojo Ana. – Gydytojai sakė, kad jokios vilties
nebėra, bet mes vis dar tikėjomės stebuklo. Žinoma, buvo iškviesti
konsultantai iš Vilniaus, geriausi specialistai tarėsi, svarstė,
kalbėjo, bandė visokiausiais būdais išgelbėti mūsų sūnų (jam tebuvo
22-eji metai), bet pastangos laukiamų rezultatų nedavė. Kai gydytojai
pasakė, kad išjungus aparatus mūsų vaiko gyvybė užges, galite
įsivaizduoti mūsų savijautą. Tada mums buvo pasiūlyta pagalvoti apie
organų donorystę. Visa šeima sprendėm, ką daryti (atsitikus nelaimei,
atvažiavo ir Norvegijoje dirbanti dukra Jurgita, ir Vilniuje gyvenantis
doktorantūrą baigęs sūnus Sigitas). Jų abiejų pasakytas „reikia, mama“
man suteikė stiprybės. Tą pačią akimirką prisiminiau aną pokalbį prie
televizoriaus, prisiminiau paties Aurimo žodžius apie organų donorystę
ir apsisprendžiau – leidau paimti visus tinkamus organus, išskyrus
rageną.
A. Šakalinienė asmeniniame archyve saugo jai brangų dokumentą
– laišką iš Nacionalinės transplantacijos biuro prie Lietuvos
Respublikos sveikatos ministerijos. Jame parašyta: „Dėkojame Jums už
sunkią netekties valandą priimtą kilnų sprendimą dovanoti savo mirusio
sūnaus organus ir audinius kitų žmonių gyvybei išgelbėti.
Jūsų sūnaus
kepenis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų
gydytojai transplantavo vyrui, Vilniaus universiteto ligoninės
Santariškių klinikų gydytojai inkstą transplantavo moteriai, o kasos ir
inksto komplektą – vyrui.
Perduodame recipientų ir jų artimųjų padėką. Gerumo ir kilnių apsisprendimų niekada nebūna per daug.
Pagarbiai, l. e. direktoriaus pareigas Asta Kubilienė.“
„Atėjusi
prie sūnaus kapo visada pagalvoju apie tuos žmones, kuriems įsodinti
mano sūnaus organai, ir jaučiuosi taip, lyg mano vaikas dar gyventų, nes
dalelė jo yra kituose žmonėse, kurie iki šiol džiaugiasi gyvenimu. Aš
už tuos žmones net šv. Mišias buvau užpirkusi. Man atrodo, kad kol
gyvens jie, tol ir mano vaikas bus gyvas“, – neslėpdama graudulio sakė
Ana.
Gyvenimas, padovanotas kitiems
Panašų
sunkų sprendimą teko priimti ir kitai uteniškei dviejų vaikų mamai
Editai Jakutonienei netikėtai mirus vos 40 metų vyrui ir judviejų vaikų
tėvui Laimonui Jakutoniui. Jam plyšo aneurizma. Vilniaus medikai dar
savaitę kovojo dėl jo gyvybės, bet jaunas vyras neišgyveno.
„2017
metų lapkričio 24 d. gydytojai mus pasikvietė ir pasakė, kad įvyko
smegenų mirtis ir jokių vilčių išgyventi nebėra. Labai sunku buvo
klausytis tokių išvadų, bet reikėjo kažkaip suimti save į rankas, kad
galėtum suvokti realybę. Gydytojai pateikė daugybę visokiausių tyrimų
rezultatų. Viską perskaičiau. Man, kadangi pati esu medikė, nesunku buvo
suprasti, kas ten parašyta, ir įsitikinti, kad gydytojai sako tiesą. Po
to jie pasiūlė mums dvi galimybes ir norėjo išgirsti mūsų sprendimą:
išjungti aparatūrą ir konstatuoti mirtį arba atiduoti kai kuriuos
organus donorystei. Pasišnekėdavom mes apie organų donorystę ir darbe,
ir su vyru, ir su jo mama, bet niekada nepagalvojau, kad gali tekti
susidurti su tokiu atveju realybėje. Kai reikėjo priimti sprendimą,
nebuvau viena. Buvo Laimono mama Regina, aš ir mūsų vaikai. Dukrai
Vakarei tada buvo 14, o sūnui Kristijonui – 8-eri. Lemiamą apsisprendimo
minutę, kai reikėjo nuspręsti dėl organų donorystės, vyro mama buvo
šalia manęs, o vaikai laukė už durų. Mes su anyta jau buvome lyg ir
apsisprendusios (nes ji jau buvo pasikalbėjusi su kitu savo sūnumi,
gyvenančiu užsienyje). Mūsų sūnus dar buvo per mažas, kad suvoktų
padėties svarbumą ir gebėtų priimti sprendimą, o dukros reakcijos
negalėjau net prognozuoti. Kai aš pasakiau vaikams, jog tėveliui jau
nustatyta smegenų mirtis, Vakarė pati prakalbo apie organų donorystę ir
pasakė, kad būtų labai teisinga, jog tėvelio dalelė dar kažkur gyventų“,
– sakė E. Jakutonienė.
Transplantacijai buvo paimti inkstai ir
širdis. Po kurio laiko Edita gavo laišką iš Donorystės centro, kuriame
buvo parašyta, kad širdis persodinta vyrui, vienas inkstas – moteriai,
kitas – vyrui. Ir padėką nuo tų žmonių artimųjų.
„Labai sunku mums be
jo. Truputėlį guodžia mintis, kad nepažįstamojo vyro krūtinėje plaka
(tikiuosi, kad tebeplaka) Laimono širdis“, – kalbėjo Edita.
Svetimoje krūtinėje plakanti širdis geriau nei žiupsnelis pelenų
Katalikų
bažnyčia pritaria ir skatina neatlygintiną mirusio žmogaus audinių ir
organų dovanojimą kitam žmogui, kurį transplantacija gali išgelbėti nuo
mirties. Broliškos meilės auka etiškai ir moraliai priimtina Vatikanui.
Katalikybė moko, jog žmogaus kūnas nėra absoliuti jo nuosavybė. Tai yra
tarsi forma, kuria mes naudojamės tam tikrą laiką, kuri mums yra
suteikta aukštesnių jėgų. Tad paaukodami organus, kad būtų išgelbėta
kito žmogaus gyvybė, katalikai vykdo Dievo valią artimo meilės darbuose.
Vyskupų konferencija prieš šešiolika metų priėmė organų donorystę
skatinantį pareiškimą.
Būtina paaiškinti, kad sprendimas dėl organų
ir audinių donorystės galimas tik konstatavus smegenų mirtį (pvz., po
patirtos galvos traumos ar patirto insulto). Smegenų mirtis
konstatuojama tik ligoninės reanimacijos skyriuje trijų gydytojų
konsiliumo metu.
2018 metais Lietuvoje atliktos 158 organų ir audinių
(ragenų) transplantacijos. Pernai mirusių donorų inkstai persodinti 74
recipientams. Gyvo donoro inkstų transplantacijų pernai atlikta kone
dvigubai daugiau negu 2017 metais – atitinkamai 11 ir 6. 2018 metais
transplantuota 10 širdžių. Pernai atliktos 44 ragenų transplantacijos.
Kepenų
transplantacijų daugiau buvo atlikta 2017 metais – 22, o pernai – 19.
Pernai neatlikta nė viena plaučių transplantacija. Nei pernai, nei 2017
metais neatsirado nė vieno donoro, kurio organai būtų tikę kompleksinėms
širdies ir plaučių, kasos ir inksto transplantacijoms.
Pernai buvo
užregistruoti 105 potencialūs donorai. Efektyviais donorais tapo 48
žmonės. Mažėja artimųjų prieštaravimas mirusiųjų organus aukoti
donorystei (27 proc. 2018 metais ir 33 proc. 2017 metais).
Niekas
negali žinoti savo mirties datos. Tie, kurie pritariame organų ir
audinių donorystei, galime apsaugoti savo artimuosius nuo sunkaus
sprendimo, pasirašydami sutikimą po savo mirties paaukoti savo organus
donorystei. Pernai tai padarė 2700 Lietuvos žmonių, 2017-aisiais jų buvo
šiek tiek mažiau – 2235. Tai galima padaryti ir elektroniniu būdu. Juk
gera žinoti, kad ištikus nelaimei tu ne tik išgelbėsi kitam žmogui
gyvybę, bet ir pats liksi gyventi po savo mirties. Kito žmogaus
krūtinėje plakanti tavo širdis tūkstantį kartų geriau nei žiupsnelis
pelenų…
