Rasa MILERYTĖ
Statistika liūdna – įvaikinamų vaikų skaičius kasmet mažėja. 2018 m. šalyje buvo įvaikinti 103 vaikai, o per pirmą šių metų pusmetį – tik 22. Utenos apskrityje 2021 m. iki birželio pabaigos įvaikinti 2 vaikai, abu – Visagino rajone. Specialistai sako, kad įvaikinus vaiką šeimos gyvenimas pasikeičia į gerą, įtėvių atsiliepimai liudija apie pozityvias naujas patirtis, pačių įtėvių vertybinį augimą, todėl labai sunku pasakyti, kodėl įvaikinimo skaičiai metai iš metų mažesni.
Įtėvių mintys
Pasak Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovės, teigiami pavyzdžiai, įtėvių pasidalijimai patirtimi įkvepia ir kitus asmenis įsivaikinti. Pateikiame keletą Utenos apskrities įtėvių minčių apie tai, ką jiems reiškia auginti įvaikintą vaiką (kalba netaisyta).
„Mūsų mylimiausiai dukrytei jau yra 5 metai. Nuostabūs 5 metai. Net gaila, kad jie taip greitai prabėgo. Tėvelis dukrytę vadina princese, aš aukseliu, o brolelis makalaika. Bet mintyse visi ją vadinam Dievo dovana.“
„Pats mieliausias, pats mylimiausias, pats gražiausias, pats reikalingiausias, pats svarbiausias – sūnau. Kokia aš laiminga turėdama tave, būdama su tavimi, mums abiem esant kartu, mums esant šeima. Nors praėjo jau nemažai laiko nuo mūsų abiejų pradžios, tai buvo net prieš 13 metų, o gal ir dar seniau, man vis dar toks pat kaifas, garsiai ir tylomis, gal net tik mintyse pavadinti man labai brangų žmogų: mano sūnau, mano vaike. Gal skamba ir egoistiškai, bet tai yra jau išsipildęs ir dar besipildantis mano troškimas. Tai yra mano gyvenimo tikslas nuo ankstyvosios jaunystės.“
„Dažna šeima svarsto tik apie tai, kaip pagimdyti savo vaikelį, bet nepagalvoja, kad jau kažkur gyvena mažas žmogiukas, kuriam reikalingi būtent jūs. Jūsų meilė, švelnumas, šypsena, dėmesys ir užuojauta. Pamąstykime apie tai, kokį laimingą mes galime jį padaryti ir kartu laimingi tapti patys. Juk nesvarbu, kad ne jūs jam davėte pradžią, svarbiausia, kad vaikas bus jūsų. O jūs būsite mama ir tėtis ir visi kartu šeima. Ir kokia meilė, kokia palaima apgaubs jūsų šeimą. Tikrąja ta žodžio prasme. Nebijokite tapti įvaikintojais, tapti laimingi. Ta galimybė jūsų rankose. Leiskite mažam žmogeliukui pasakyti „mama“, „tėti“. Tai didelė laimė.“
Statistika liūdna
Nors įtėvių atsiliepimai kalba apie pozityvias su įvaikinimu susijusias patirtis, apie tai, kad vaikai užpildo šeimos gyvenimą ir įneša į jį įvairesnių ir šiltesnių spalvų, statistika rodo, jog įvaikinimo skaičiai itin nedideli.
2018 m. Lietuvoje buvo įvaikinti 103 vaikai, 2019 m. – 74, 2020 – 51, o iki 2021 m. birželio pabaigos – 22. Atitinkamai pagal metus užsienyje buvo įvaikinta 56, 34, 29 ir 5 vaikai.
Utenos apskrityje 2019 m. įvaikintas 1 vaikas, 2020 m. – irgi 1, 2021 m. iki birželio pabaigos – 2 vaikai. Abu Visagino rajone.
Nors mūsų apskrityje šiemet įvaikinta vienu vaiku daugiau nei kasmet per 2019 ir 2020 m., bendra šalies įvaikinimo statistika kelia nerimą. Mažėjančius skaičius sunku paaiškinti sudėtinga pastarųjų metų situacija dėl COVID-19, kadangi skaičiaus kritimas prasidėjo dar iki pandemijos.
„Labai džiaugiamės, kai šeimos ryžtasi įsivaikinti, – sakė I. Gaigalienė. – Deja, Utenos statistika atrodo liūdnokai. Norisi paskatinti žmones būti aktyvius, būti drąsius. Galbūt yra tokių, kurie galvoja, kad gali į savo šeimą priimti vaiką, kad turi galimybių suteikti namus, šilumą, meilę dar vienam vaikui, o galbūt yra žmonių, kurie negali susilaukti savo biologinių vaikų – norisi paskatinti juos įvaikinti be tėvų globos likusius vaikus. Veikia įvairūs įtėvių klubai, įtėvių organizacijos. Jie vieni kitus palaiko, dalijasi informacija, suteikiama visa reikalinga institucijų, specialistų pagalba, ji ypač intensyvi pirmaisiais metais, šeimos nepaliekamos likimo valiai. Gyventi visavertį gyvenimą ir dar suteikti namus vaikui, išauginti žmogų – tai yra vertybė.“
Po mokymų nuomonė pasikeičia
Norintys tapti įtėviais turėtų kreiptis į teritorinį Vaiko teisių apsaugos tarnybos padalinį, ten bus suteikta platesnė informacija. Įvertinus pirminę situaciją (išsiaiškinama, ar asmenys neserga tam tikromis ligomis ir yra veiksnūs, ar gali užtikrinti tinkamas sąlygas, reikalingas vaikui augti), potencialūs įtėviai privalo išklausyti 10-ies užsiėmimų GIMK (Globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo) kursus, kurių metu kalbama apie tai, ką reiškia į šeimą priimti nebiologinį vaiką, kokių patirčių jis gali turėti, kaip užmegzti ryšį. Paskui vyksta asmeninis bendravimas su specialistais.
Šie kursai – tai aktyvus mokymasis, kuriuo siekiama ir suteikti žinių, ir geriau pažinti šeimas, norinčias tapti globėjais, budinčiais globotojais ar įvaikintojais. Mokymuose diskutuojama, skatinama išreikšti savo požiūrį, pasitikrinti savo sprendimą laikinai rūpintis vaiku, globoti ar įvaikinti. Mokymai būsimiems įtėviams ir globėjams suteikia žinių apie vaiko raidą, apie natūralų jo domėjimąsi savo šaknimis, mokoma atvirai kalbėti apie įvaikinimą, diskutuojama, kaip būsimi įtėviai ar globėjai galėtų palaikyti vaiko ryšius su broliais, seserimis ar kitais giminaičiais pagal kilmę.
Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro socialinė darbuotoja Daiva Beikuvienė, atestuota pagal GIMK programą, sakė, kad priimti į savo šeimą kitoje šeimoje gimusį vaiką – yra dovana tiek vaikui, tiek pačiai šeimai. Specialistė pasakojo, kad į mokymus ateina motyvuoti žmonės, norintys pakeisti vaiko gyvenimą, pasiryžę daug ką paaukoti dėl vaiko, tačiau mokymų metu dalis potencialių įtėvių supranta, kad tai jiems per didelis iššūkis. Pasak specialistės, supratimą, kad jie dar nepasiruošę įvaikinti vaiko, šeimos priima su dideliu liūdesiu, kaip netektį. Tokios šeimos išgyvena, jaučiasi kaltos. D. Beikuvienė pabrėžė, kad visiškai normalu, jog ne kiekvienas sugebėtų auginti kitoje šeimoje gimusį vaiką, o tie, kurie šiandien jaučiasi dar nepasiryžę, po kurio laiko galbūt pasijus turintys vidinių resursų šiam žingsniui.
