Rasa MILERYTĖ
Sunku įsivaizduoti, kokį skausmą išgyvena vaikas, kurį negalia izoliuoja nuo bendraamžių, apriboja galimybes bendrauti. Net suaugusieji tokiais atvejais išgyvena pragarą, o vaikas gali visiškai palūžti. Tačiau jei pavyksta atsitiesti, tokie vaikai ir sveikuosius gali labai daug ko išmokyti. Rubrikos skaitytojams pateikiame dviejų knygų – Vincento Vawterio „Laikraščių berniukas“ ir Susan Coolidge „Ką nuveikė Keitė“ – apžvalgas. Knygose pasakojama apie du nepaprastai stiprios dvasios vaikus, kurie rado jėgų kovoti su negalia ir tapo įkvepiančiais pavyzdžiais skaitytojams.
V. Vawterio knyga „Laikraščių berniukas“
Vincas gyvena Memfyje su mama, tėčiu ir aukle, kurią vadina teta. Vincui greitai bus dvylika ir jį kankina negalia: Vincas mikčioja. Dėl to patiria ne tik sunkumų bendraujant, bet ir lieka atstumtas savo bendraamžių. Knygoje tiesiogiai nepasakoma, bet iš kai kurių frazių galima nuspėti, kad iš jo kartais ir šiurkščiau pasijuokiama. Berniukas iš visų jėgų stengiasi išvengti situacijų, kada reikia kalbėti. Žodžių jis bijo labiau negu liūtų.
Vinco išsigelbėjimas – beisbolas ir bene vienintelis draugas Arturas, kurį dėl savo kalbėjimo sutrikimo berniukas vadina Ratu. Ratas išnešioja laikraščius kaimynams. Vieną vasarą jis išvyksta atostogauti pas senelius, o Vincas sutinka jį pavaduoti darbe. Ši vasara – lūžis Vinco gyvenime.
Knygoje berniukas nuolatos grumiasi su gniuždančia negalia, bet supranta, kad gyvenimas yra kur kas daugiau nei tai. Ši įtraukianti istorija papasakota visa tai išgyvenusio vaiko lūpomis: knygos autorius V. Vawteris ilgą laiką mikčiojo.
Išnešiodamas laikraščius Vincas susipažįsta su ponu Spiru – maloniu ir išmintingu senuku, iš kurio daug ko išmoksta. Ponas Spiras yra pirmasis, kuris pasako Vincui, kad šis gali kovoti su negalia. Naujojo draugo dėka laikraščių berniukas išdrįsta ieškoti atsakymų į jam svarbius klausimus.
Vaikas itin daug mąsto apie žodžio vertę. „Kodėl sssžmonės kurie kalba ssssklandžiai tiek žodžių iššvaisto nieko sssnepasakydami?“ Toji ištęsta s dažno žodžio pradžioje Vincui tarsi padeda atsispirti. Dėl mikčiojimo jam vienus žodžius ištarti lengviau, kitus sunkiau, yra pavojingų žodžių bei raidžių ir yra lengvai ištariamų. Be to, berniukas turi keletą taktikų, kurios turėtų padėti lengviau kalbėti. Tačiau tai – 1959 metai, kalbos sutrikimų gydymas dar tik pradėjęs formuotis, todėl mokslu įrodytų pagalbinių taktikų bei galimybių pasveikti – nedaug. „Šiaip man labai skaudu kai žmonės neteisingai taria žodžius nes juk beveik visi jie be jokio vargo gali ištarti visus garsus“, – sako Vincas, ir nors jam tik vienuolika, jo santykis su kalba kur kas brandesnis, nei būtų galima pagalvoti apie tokio amžiaus vaiką.
Reikia paminėti, kad knygos skyryba netradicinė: autorius nededa kablelių, tik taškus, o jei labai reikia – brūkšnius. Tačiau tekstą vis tiek nesunku suprasti.
Tą ypatingą vasarą Vincui tenka patirti skaudžių pamokų: „Vieno skausmo neįmanoma pakeisti kitu. Tai baigiasi tik dvigubu skausmu.“
Bet šalia baimės, atskirties ir vienatvės Vincas patiria meilę ir pagarbą ir bendraudamas su tais, kurie geba išgirsti ir kalbėti, pradeda augti. Iš berniuko, kuris bėgdavo nuo pokalbių, jis tampa berniuku, einančiu ginti auklės nuo stipraus, pikto, pavojingo vyro. O svarbiausia, jis supranta, kad visiškai nesvarbu, kaip kalbi, svarbu tik tai, ką pasakai.
Vincui tenka išspręsti dar keletą sudėtingų, su kalba nesusijusių klausimų: kas yra tėvas – tas, kurio kraujas teka tavo gyslomis, ar tas, kuris augina? Kas aukščiau – pareiga ar meilė?
Knygos autorius Vincentas Vawteris, dėl negalios priverstas labai atidžiai apgalvoti ir pasirinkti žodžius, išsiugdo stiprų kalbos pojūtį. Ir tampa žurnalistu. Praėjus daugybei metų, jam pavyksta įveikti mikčiojimą. Dabar laikraščių berniukas su žmona gyvena Luisvilyje, Tenesio valstijoje, Dulsvųjų kalnų papėdėje. Ir, net neabejoju, niekada nepamirš žodžio vertės.
Susan Coolidge knyga „Ką nuveikė Keitė“
Nelaimė atveria sielą spinduliams, kurių nepastebi gerovė. Gal ir banalokai skamba šie Ž. B. Lakordero žodžiai, tačiau labai tiksliai apibūdina Keitės Kar, pagrindinės Susan Coolidge knygos „Ką nuveikė Keitė veikėjos, gyvenimą.
Keitė – guvi dvylikametė, nė akimirkai nenustygstanti vietoje. Nutrūktgalvė mergaitė prisigalvoja įvairiausių žaidimų ir visada yra dėmesio centre. Ji spontaniška, trykštanti energija, turi išlavintą fantaziją. Gyvasis sidabras – galėtume pasakyti. Dėl nuolatinio skubėjimo „pačios savaime“ plyšta jos suknelės ir „nežinia kaip“ pasimeta vadovėliai.
Ir nors nuolat krečia išdaigas ir bet ką padarytų, kad nereikėtų adyti kojinių, Keitė nėra bloga. Arvirkščiai, ji labai myli žmones, nuolat sau pasižada būti dėmesingesnė šeimai, deja, nuolat tai pamiršta. Bet irgi ne iš piktos valios, o tik todėl, kad aplink tiek daug veiklos. Keitė svajoja padaryti ką nors gero ir išgarsėti, tapti heroje.
Keitė – vyriausia iš šešių vaikų. Jos mama mirdama išreiškė viltį, kad Keitė paaugusi atstos mamą broliams ir seserims. Akivaizdu, maža mergaitė jau žino, kas yra netektis.
Vaikus augina rūpestingas tėtis ir jo sesuo, griežta, bet geraširdė teta Izė.
Štai tokia yra pirmoji knygos dalis – linksmybės, žaidimai ir laisvė, vaikiškos išdaigos ir svajonės. Tokiame fone antroji dalis atrodo dar slogesnė. Vieną dieną Keitei nutinka nelaimė. Sūpynės, krytis ir mergaitė nebegali judinti kojų. Dar visai neseniai ji svarstė, kad išprotėtų, jei tektų lovoje praleisti bent savaitę, o dabar gydytojai kalba, kad sveikimas gali užtrukti mėnesių mėnesius.
Vargšė Keitė jaučiasi palūžusi ir niekam nebereikalinga. Prireikia šiek tiek laiko, kol į jos širdelę prisibeldžia išmintingi tetos Helenos, irgi negalinčios judėti, žodžiai.
Ar tikrai neįgalusis tampa niekam nereikalingas? Ar jis tikrai negali džiaugtis gyvenimu? Nejaugi neįgalus žmogus negali padaryti nieko prasmingo? Tokie klausimai keliami knygoje „Ką nuveikė Keitė“.
Kantrybė ir viltis – svarbiausios pamokos, kurių turi išmokti nelaimės ištikta mergaitė, kad pajėgtų ištverti.
Keitei pavyksta rasti vidinės stiprybės. Dar daugiau – ji tampa įkvepiančiu pavyzdžiu artimiesiems, namų siela, aplink kurią buriasi visa šeima. Dar šiek tiek laiko – ir Keitė, vis dar sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje, paima į savo rankas visus namų buities rūpesčius.
Taigi – ką nuveikė Keitė, kuri visą laiką svajojo ką nors nuveikti, pavyzdžiui, tapti įžymi? Pramuštgalvė, nerūpestinga, nedėmesinga artimiesiems, išdykusi mergaitė virsta atsakinga, globėjiška, įžvalgia jauna mergina, gebančia pasirūpinti visa didele šeimyna.
1873 metais parašyta apysaka vis dar populiari visame pasaulyje. Žmonės vis dar mato, ko galima pasimokyti iš mažos mergaitės, kurios siela patyrus nelaimę tapo milžinės didumo.
