Rasa MILERYTĖ
Utenoje po 1 žmogų laukia širdies, plaučių, kepenų ir inksto transplantacijų. Utenos rajone po 1 žmogų laukia širdies ir inksto transplantacijų. Vienas efektyvus organų ir audinių donoras galėtų padėti daugiau nei 7 žmonėms. Deja, lietuviai vis dar vangiai žiūri į organų donorystę, o viena iš tai lemiančių priežasčių – nepagrįsti, bet bauginantys mitai.
Donorystė sugrąžino viltį
Tadas (vardas pakeistas) prieš 20 metų susirgo gripu. Nors jautėsi prastai, bet neturėjo temperatūros, tad į gydytojus nesikreipė ir toliau vaikščiojo į darbą. Galiausiai pajuto, kad darosi sunku kvėpuoti, vos užtenka energijos užlipti laiptais į kitą aukštą. Apsilankius pas gydytojus paaiškėjo, kad jam širdies nepakankamumas. Vyras sako iki to laiko niekad nepagalvojęs, kad gripas gali pasibaigti tokia liga. Laikui bėgant Tado savijauta vis labiau blogėjo, tapo aišku, kad nepavyks išgyventi be širdies persodinimo. Devynis mėnesius jo gyvybę palaikė dirbtinė širdis. Galiausiai vyras sulaukė širdies transplantacijos – tai išgelbėjo jo gyvybę. Tadas pamena, kad prieš operaciją jam būdavo sunku net pereiti kambarį, o po transplantacijos ne tik vėl džiaugiasi gyvenimu, bet ir pradėjo sportuoti, aktyvų gyvenimo būdą propaguoja iki šiol.
Organų donorystės prasmę liudija ir kita istorija. Sutuoktiniai Renata ir Arūnas (vardai pakeisti) nesutarė dėl organų donorystės. Renatai buvo skausminga įsivaizduoti, kad dalelė jos ar jai artimo žmogaus gyventų svetimo žmogaus kūne, o štai Arūnas kalbėjo, kad mirus organai paprasčiausiai pražus, tad būtų prasminga tapti donoru ir pratęsti kito žmogaus gyvenimą. Po kurio laiko šeimą ištiko tragedija – Arūnas atsidūrė ligoninėje. Netrukus paaiškėjo, kad vilties nebėra – vyro smegenys mirė. Prisiminusį seną pokalbį, Renata nebedvejojo: priėmė sprendimą paaukoti vyro organus. Taip po mirties jis galėjo viltį ir sveikatą sugrąžinti 6 sunkiai sergantiems pacientams.
Donorų laukia ir vaikai
Pagal šiuo metu egzistuojančią tvarką, išreikšti sutikimą po mirties tapti organų ir audinių donoru galima įsigyjant Donoro kortelę. Bet ir turint šią kortelę, galutinį sprendimą priima mirusiojo artimieji. Nacionalinio transplantacijos biuro atstovė spaudai Laura Bilinskaitė informuoja, kad nuo 1970-ųjų, kai Lietuvoje buvo atlikta pirmoji sėkminga organo transplantacija, tūkstančiai lietuvių sulaukė jiems reikalingo organo ar audinio transplantacijos. Gruodžio 31 d. duomenimis, visoje Lietuvoje 43991 žmonės yra išreiškę pritarimą organų donorystei ir įsigiję Donoro korteles. Iš jų – 1352 gyvena Utenos apskrityje. Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 317 žmonių: 69 laukia inksto, 1 kasos-inksto komplekso, 32 širdies, 8 plaučių, 4 širdies-plaučių komplekso, 44 kepenų, 159 ragenų transplantacijos. Iš jų – 4 vaikai. Utenos mieste ir rajone transplantacijos laukia 7 žmonės. Visų jų sveikata, sako L. Bilinskaitė, priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties.
„Vienas efektyvus organų ir audinių donoras galėtų padėti daugiau nei 7 žmonėms. Inkstų, inksto-kasos komplekso laukiantiems recipientams transplantacija reiškia išsilaisvinimą iš gydymo procedūrų ir gyvenimo kokybės pagerinimą, ragenų laukiantiems – vėl leistų praregėti, o laukiantiems širdies, kepenų, plaučių, širdies-plaučių komplekso – tai vienintelė likusi viltis gyventi“, – sako Nacionalinio transplantacijos biuro atstovė. Specialistė komentuoja, kad viena dažniausių priežasčių, skatinančių įsigyti Donoro kortelę, yra supratimas, jog po mirties organai ir audiniai kitiems žmonėms gali padovanoti daugybę nuostabių gyvenimo akimirkų. Donorystei pasiryžę lietuviai dažniausiai sutinka po mirties dovanoti visus savo organus ir audinius, visgi mirusiųjų artimieji, kurie turi priimti galutinį sprendimą, dažniausiai nesutinka aukoti mirusiojo širdies ir ragenų.
Galutinį sprendimą priima artimieji
Nors įsigyjančių Donoro kortelę skaičius kasmet auga, vis dar daug žmonių bijo ją įsigyti, nes visuomenėje sklando daug nepagrįstų, bet bauginančių mitų. Vienas iš tokių – kad įsigijus Donoro kortelę gydytojai nebesistengs gydyti. Iš tiesų, kaip informavo L. Bilinskaitė, prieigą prie Donoro kortelių registro turi tik dalis Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojų, o „e.sveikatos“ sistemoje nėra duomenų apie Donoro kortelę, tad nei šeimos gydytojas, nei kiti gydytojai negali sužinoti, ar žmogus turi Donoro kortelę. Be to, net ir turintis Donoro kortelę žmogus nebūtinai galės tapti organų donoru. Organų donorystei reikalingos tam tikros mirties sąlygos – reanimacijoje žmogui turi būti nustatyta smegenų mirtis.
„Tik tuomet, kai žmogui nustatoma smegenų mirtis, gydytojai sužino, ar jis turėjo Donoro kortelę. Nustačius smegenų mirtį, gydantis gydytojas kreipiasi į artimuosius ir praneša, kad tokiais atvejais yra galima organų donorystė. Prieš pokalbį Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojai turi pranešti gydytojui, ar velionis turėjo Donoro kortelę, nes tai galėtų artimiesiems padėti lengviau apsispręsti“, – paaiškina specialistė. Smegenų mirties nustatymas yra sudėtingas procesas, kuris kartojamas kelis kartus, o jame dalyvauja keli gydytojai.
Ir net jei žmogui nustatoma smegenų mirtis, jis turėjo Donoro kortelę, o jo organai yra tinkami donorystei, jei donorystei nepritars artimieji, mirusiojo organai nebus transplantuojami. L. Bilinskaitės turimais duomenimis, kasmet Lietuvoje miršta daugiau nei 40 tūkstančių žmonių, o smegenų mirtis nustatoma maždaug 100–120 iš jų. Per 22 metus tik septyni žmonės, kuriems buvo nustatyta smegenų mirtis, buvo įsigiję Donoro korteles, penkių iš jų artimieji nesutiko su organų donoryste. Praėjusiais metais buvo registruoti 46 efektyvūs donorai, 2021-ais – 52, tačiau nė vienas neturėjo Donoro kortelės ir sprendimą dėl organų donorystės priėmė jų artimieji.
Numanomo sutikimo donorystės modelis
Šiuo metu Lietuvoje vyksta diskusijos dėl organų donorystės modelio keitimo. Pagal siūlomą taikyti numanomo sutikimo modelį, potencialiu donoru būtų laikomi visi, kurie nepasirašė raštiško nesutikimo. Bet ir šiuo atveju galutinį sprendimą tartų artimieji. „Manome, kad toks modelis artimiesiems palengvintų sunkaus sprendimo priėmimą. Tikime, kad organų donorystės modelio keitimas paskatintų šeimas pasikalbėti ir išsakyti savo nuomonę apie donorystę“, – įsitikinusi Nacionalinio transplantacijos biuro spaudos atstovė.
Viena iš sėkmingai tokį modelį pritaikiusių šalių – Kroatija. Ši šalis laikoma viena iš organų donorystės lyderių Europoje. Kroatijoje numanomo sutikimo modelis galioja nuo 1988 metų. „Žinoma, pokyčiai buvo pastebimi ne iškart, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje matome, kad pokyčiai išties dideli – pakeitus donorystės modelį efektyvių donorų skaičius 1 milijonui gyventojui buvo lygus 2,4, o 2021 metais šis skaičius jau siekė 29,5. Nuo 2008 metų iki 2011 metų buvo pastebėta, kad transplantacijų laukimo laikas sutrumpėjo 37 proc. Žinoma, prie pokyčių prisidėjo ir tobulėjanti medicina“, – sako L. Bilinskaitė. Be to, ligoninėse atsirado transplantacijas koordinuojantys ir už jas atsakingi specialistai, pokalbiams su šeimomis po artimojo mirties taip pat skiriama labai daug dėmesio ir prireikus suteikiama psichologo pagalba. Specialistė pažymi, kad numanomo sutikimo donorystės modelis neturėtų įtakos potencialių donorų skaičiui, bet tikimasi, kad efektyvių donorų skaičius didėtų dėl mažėjančio artimųjų nesutikimų skaičiaus.
