Vytautas Kazela
Prieš aštuonerius metus, kai iš šviesaus atminimo Donato Čepuko perėmiau „Utenio“ leidybą, padėtis buvo daugiau negu prasta. Tačiau atsinaujinusiu „Uteniu“ žmonės patikėjo. Didėjo prenumerata ir pardavimai. Laikraštis vėl buvo laukiamas skaitytojų. Iš principo mes ir nesiekėme užkariauti rinkos, nesivaikėme skandalų ir populiarumo. Tiesiog dirbome savo darbą. Ilgainiui tapome pozityvios katalikiškos minties laikraščiu. Ir tuo aš džiaugiausi.
Dirbome sunkiai, dirbome daug. Visi, tiek vadovai, tiek darbuotojai, dirbo už minimalų atlyginimą. Ypač buvo sunkūs pastarieji treji metai. Augo spausdinimo, o ypač pristatymo kainos, didėjo minimalūs atlyginimai. Mano atlyginimas praėjusį mėnesį, atskaičius mokesčius, 554 eurai ir 25 centai. Mokesčiai valstybei – dar 300 eurų. Beje, reikėtų nepamiršti pridėtinės vertės ir kitų mokesčių. Taigi valstybei turi atiduoti maždaug tiek pat, kiek žmogus gauna į rankas.
Minimalaus atlyginimo augimas, aišku, gerai viešajame sektoriuje, tačiau smulkiajam verslui – tai akmuo po kaklu. Turėjome atleisti žmones. Deja, net ir atleidus žmogų išlaidos nemažėjo. Įsivaizduokite, šiais metais už spausdinimą per mėnesį mokame 200 eurų daugiau nei praėjusiais. Atrodo, anokie čia pinigai, bet per metus susidaro 2400 eurų. Šiais metais laikraštyje dirbo du žurnalistai ir du techniniai darbuotojai. Nesunku įsivaizduoti, koks krūvis tenka kūrybiniams darbuotojams.
Per visus darbo metus neturėjau ilgesnių atostogų. Galėdavau sau leisti tik vieną laisvadienį per mėnesį. Net jaunam ir stipriam žmogui tai būtų nepakeliamas krūvis. O man metų už nugaros vis daugėja ir sveikatos mažėja. Kažkaip labai nesinorėtų, kad į kapines išneštų iš darbo kabineto.
Apsisprendimas nutraukti popierinio laikraščio leidybą subrendo praėjusiais metais. Todėl ir prenumerata buvo priimama tik pirmajam šių metų pusmečiui. Kodėl nenutraukėme leidybos nuo 2022-ųjų gruodžio 31 dienos? Norėdamas atleisti žmogų darbdavys privalo jam sumokėti dviejų mėnesių dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už neišnaudotas atostogas. Tokiu būdu išmokos vienam žmogui gali siekti pustrečio tūkstančio eurų.
Tokių pinigų mes neturėjome. Todėl liko tik dvi išeitys. Pirmoji – dirbti iki bankroto ir likti skolingiems ne tik darbuotojams, bet ir tiekėjams. Tačiau esu toks žmogus, kuris negali skriausti tų, su kuriais kartu dirbau ne vienus metus. Antrasis kelias – bandyti dirbti pirmąjį metų pusmetį ir rinkimų kampanijos metu sukaupti lėšų išeitinėms išmokoms.
Pasirinkau antrąjį kelią. Ir, atrodo, sprendimas pasiteisino. Popierinio laikraščio spausdinimas nutraukiamas ne todėl, kad pasikeitė rajono savivaldybės vadovai. Su naująja valdžia dirbti tapo lengviau. Tai jauni ir atviri, bendraujantys žmonės. Turbūt pirmą kartą išsakysiu nuomonę, kas įvyko per šiuos rinkimus. Nieko keisto. Tiesiog įvyko kartų kaita, kuri turėjo įvykti.
„Utenyje“ dirbau ne dėl pinigų. Dirbau todėl, kad myliu šį darbą. „Utenio“ gyvavimą pratęsiau beveik aštuoneriais metais. Buvo visko – ir padėkų, ir grasinimų. Ko labiausiai gaila? Mūsų ištikimųjų skaitytojų, ypač tų, kuriems daugiau negu 70 metų ir kurie nesinaudoja internetu. Žinoma, valstybė galėtų labiau pasirūpinti šiais žmonėmis, tačiau to nėra ir, manau, nebus. Viena skaitytoja paskambinusi klausė: o jums mūsų negaila? Gaila, bet jau gaila ir savęs. Ir aš noriu turėti laisvadienių, noriu atostogų. Ir ramiai miegoti negalvodamas, iš ko reikės darbuotojams mokėti algas.
Įmonė neužsidarys. Mes ir toliau leisime knygas. Priimsime užsakymus užsakomųjų straipsnių ir net knygų rašymui. www.utenis.lt publikuosime naujausius savo straipsnius ir žmonėms reikalingą informaciją. Kviečiame reklamuotis svetainėje. Tai jums bus ne tik pigiau, bet ir jūsų reklama pasieks kelis kartus daugiau skaitytojų. Priimsime ir užsakomuosius straipsnius. Liksime Kultūros centro ir bibliotekos rėmėjais – publikuosime informaciją apie renginius. Kultūros ir meno žmonėms siūlau pamėgti kitą mūsų svetainę www.atokiosstotys.lt . Turėdami daugiau laiko didesnį dėmesį skirsime ir jai.
Noriu padėkoti su manimi dirbusiems žmonėms. Pirmiausia tiems, su kuriais atėjome iki šių dienų: Rasai Milerytei, Remigijui Čepukui ir Astai Kulionienei. Taip pat – Nijolei Šližienei, Genovaitei Šnurovai, Vaivai Leišienei, Eleonorai Barskevičienei, Romai Rutkauskienei. Jūs liksite mano širdyje.
