Rasa MILERYTĖ
Živilė (vardas pakeistas, redakcijai žinomas) daug metų sirgo depresija. Dalydamasi patirtimi ji sako, kad tai – klastinga liga, galinti užklupti kiekvieną, nepaisydama nei amžiaus, nei išsilavinimo, nei lyties. Todėl, įsitikinusi Živilė, svarbu kuo daugiau kalbėti apie depresiją, kad žmonės kitų patirtyse galėtų atpažinti save ir kreiptis pagalbos.
Živile, daug metų sirgote depresija. Papasakokite, kaip prasidėjo ši liga.
Apie depresiją sakoma, kad nėra vieno veiksnio, kuris ją iššauktų. Kad peršaltum, užtenka išeiti į šaltį netinkamai apsirengus, o depresiją išprovokuoja daug dalykų. Patyriau nelengvą vaikystę – tėvai nuolat pykdavosi, dėl to buvau pernelyg jautri, emociškai lengvai paveikiama. Tai turbūt užuomazgos buvo jau vaikystės patirtys. Baigusi mokyklą, išvažiavau studijuoti į svetimą miestą, buvo sunku prisitaikyti prie naujos aplinkos, naujų žmonių, tarp jų jaučiausi blogai. Visa tai – nepritapimo, svetimumo jausmas, emocinis pažeidžiamumas – susidėjo į vieną. Tikriausiai paskutinis lašas buvo vienas pirmo kurso egzaminas. Studijavau mediciną, pažymiai mums labai svarbūs, dėstytojai nuolat pabrėždavo, kad privalome išlaikyti dešimtukams. Jautėsi labai stiprus spaudimas iš jų. Vieną egzaminą išlaikiau aštuonetui ir tada palūžau.
Ką turite galvoje, kai sakote, kad blogai jautėtės?
Kaip minėjau, buvau pažeidžiama emociškai – dažnai verkdavau ir ne tik dėl tikrai liūdnų dalykų, bet ir menkniekių, pavyzdžiui, prasto oro. Arba atvirkščiai – jei oras geras, tai atrodydavo, kad kažkokia aukštesnė visatos jėga tokiu būdu juokiasi iš manęs. Taigi, sunkiai sugyvenau su realybe, buvo sutrūkinėję logikos ryšiai. Ne visi simptomai prasidėjo tuo pačiu laiku. Laikau bėgant dariausi irzlesnė, pykdydavo net man nepatinkančia intonaciją kitų žmonių ištarti žodžiai. Dariausi vis labiau užsidariusi, nebenorėdavau būti su žmonėmis. Šiuos dalykus sunku suprasti su tuo nesusidūrusiems. Viskas atrodė vis labiau beprasmiška. Galvodavau – kam mokytis, siekti žinių, kokia prasmė paskui dirbti, juk vis tiek viskas bus blogai, man niekada nesiseks ir situacija niekada nepasikeis. Taip pat atrodydavo, kad esu niekam tikusi, su manimi neverta bendrauti ir panašiai. Paskui atsirado ir fiziniai simptomai: dažnas galvos, raumenų skausmas, nusilpo imunitetas, dažnai sirgdavau. Vis kartodavosi nemigos epizodai. Jei pabandyčiau kalbėti metaforiškai, sakyčiau, kad buvau kaip žaidimas „dėlionė“ – lyg ir viskas savo vietoje, bet tarp skirtingų dalių yra menkai matomi tarpai.
Ar supratote, kad neturėtumėte taip jaustis, kad sergate depresija ir kad fiziniai simptomai taip pat yra šios ligos ženklas?
Suprasti pradėjau tikrai ne iškart. Mano vaikystės, paauglystės aplinkoje apie tai nebuvo kalbama, apie jokius psichikos, emocinius sunkumus. Na, mokykloje buvo psichologas, bet jei pats pas jį nenueisi, jis tikrai nepamatys, kad blogai jautiesi ir tau reikia pagalbos. O paskatinimo iš šalies nesulaukiau. Nieko dėl to nekaltinu, natūralu, kad jei pats nekalbėsi, viskas ir liks nematoma. Galvoti, kad sergu, pradėjau gal kokiame ketvirtame kurse, kai jau buvau apsiskaičiusi, buvo pasikeitęs mano mąstymas, buvau įžvalgesnė.
Ir tuomet kreipėtės pagalbos?
Iki kreipdamasi pagalbos su depresija pragyvenau apie dešimt metų. Pagalbos kreipiausi tik tada, kai tapau finansiškai nuo nieko nepriklausoma. Pavyko rasti labai gerus psichiatrą ir psichoterapeutą. Per konsultacijas ieškojome priežasčių, kodėl taip jaučiuosi. Pavyzdžiui, manęs klausia, kodėl jaučiuosi niekam tikusi. Specialistas klausia – kodėl. Imu pasakoti, jis vėl kažko paklausia tarsi parodydamas, kad gal ir be reikalo save smerkiu. Taip pat daug gilinomės į vaikystės patirtis, nes, kaip jau yra žinoma, daugelio problemų šaknys yra vaikystėje. Be to, kurį laiką vartojau vaistus – mano būsena buvo tokia, kad be vaistų nė negalėjau pradėti psichoterapijos.
Apie depresiją neretai sakoma, kad tai tik liūdesys. Galbūt turite patarimų, kaip atskirti depresiją nuo liūdesio?
Tiesa, žmonės, kuriems trūksta žinių arba jautrumo, dažnai prastą savijautą nurašo tiesiog liūdesiui. Man atrodo, tai yra labiau praeinančios kartos bruožas, bet ir tarp dabartinių jaunų žmonių tenka pastebėti tokį nusiteikimą. Liga suprimityvinama. Juk kai sergame gripu, niekas nesako, kad čia ne liga, o su psichikos sveikatos supratimu dar turime kur tobulėti. Kuo depresija skiriasi nuo liūdesio? Jei nutinka kažkas blogo (tarkim, artimojo netektis, skyrybos, darbo praradimas ir pan.) yra normalu liūdėti. Bet jei šalia liūdesio atsiranda ir sumenkęs pasitikėjimas savimi, beprasmybės jausmas, o dar ir fiziniai simptomai, ir tai tęsiasi mėnesį ir ilgiau, verta kreiptis į specialistą ir pasikonsultuoti.
Žmonės sako, kad įveikti depresiją padeda sportas ar kitos aktyvios veiklos. Ar tai tiesa?
Nesakyčiau, kad aktyvios veiklos gydo, bet taip, jos gali padėti nukreipti blogas mintis, sukoncentruoti dėmesį. Tai gali būti viena iš sveikimo formų. Visgi sportas ar kitos aktyvios veiklos nepakeis tavo mąstymo, tad nereikėtų šių dalykų pasitelkti kaip vienintelio gydymo. Bet iš kitos pusės – kai blogai jautiesi, kai viskas tau atrodo beprasmiška, tai ar eisi sportuoti? Tikriausiai numosi ranka, esą tai vis tiek neturės prasmės. Todėl nereiktų smerkti žmogaus dėl to, kad jis nieko nenori, nereikėtų jam primetinėti savo valios ir savo patirčių.
Taip pat esate susidūrusi su savižudybės krize…
Buvo laikotarpis, kai labai daug mąsčiau apie pasitraukimą iš gyvenimo, ieškojau savižudybės būdų ir svarsčiau, kuris būtų geriausias – labiausiai užtikrintas, sukeltų mažiausiai skausmo man ir mažesnę traumą artimiesiems. Buvau tvirtai įsitikinusi, kad pasitraukimas – geriausia išeitis, nes ir man pačiai nebereikės kankintis, ir šalia esantys žmonės atsikratys naštos. Tačiau aktyvių veiksmų nesiėmiau, pritrūko drąsos, ir labai tuo džiaugiuosi. Man labai padėjo viena knyga, kurią perskaičiau – E. V. Franklio „Žmogus ieško prasmė“. E. V. Franklis buvo psichoterapeutas, jis buvo žydas, todėl 1942 m. naciai jį įkalino koncentracijos stovykloje ir buvo kalinamas trejus metus. Jau ten pradėjo vystyti logoterapijos – prasmės terapijos – teoriją. Jis teigė, kad visame kame įmanoma rasti prasmę ir kad net kančia turi prasmę. Mane labai paveikė, kad žmogus, kankinamas dėl savo tautybės, vis dar gali matyti prasmę
Sakote, jautėtės našta šalia esantiems žmonėms. Ar su artimaisiais kalbėjotės apie ligą?
Nebuvo taip, kad visiems pasakočiau, kaip jaučiuosi, kad sergu, bet ir nebuvo taip, kad gėdyčiausi ir sąmoningai slėpčiau. O dabar galvoju, kad svarbu dalintis šiomis patirtimis – galbūt jas išgirs tas, kas yra panašioje situacijoje, kokioje buvau aš, bet nesupranta, kas su juo darosi, o išgirdęs atpažins ir kreipsis pagalbos.
Kas buvo sunkiausia, sergant depresija?
Gal ne sunkiausia, bet labiausiai erzina – kitų patarimai ir sakymas, kad žino, kaip aš jaučiuosi. Su tuo nesusidūrę žmonės gali tik įsivaizduoti, bet negali suprasti, nes depresija – labai sudėtinga liga, sudėtingas procesas. Yra posakis, kad jei nori suprasti kitą žmogų, turi pavaikščioti apsiavęs jo batais. Su šia liga nesusidūrusių žmonių patarimai skamba naiviai. Suprantu, kad jie nori tik padėti, bet kartais geriau patarimus pasilaikyti sau ir tiesiog tyliai pabūti šalia sergančiojo.
