Rasa MILERYTĖ
„Esu laiminga, kad galiu išmokti kažką naujo, visada reikia stengtis ir džiaugtis gyvenimu“, – sako netrukus 40-dešimtąjį gimtadienį švęsianti Elena (vardas pakeistas). Jos gyvenimo istorija rodo, kad net po itin traumuojančių patirčių galima rasti gyvenimo džiaugsmą, o taip pat kad intelekto arba psichosocialinė negalia neužkerta kelio į darbo rinką. „Yra žmonių, kurie gauna kažkokias išmokas ir nenori dirbti, bet yra ir daug tokių, kuriems darbas svarbus“, – pastebi Elena. Ji – iš antrųjų, iš tų, kuriems svarbu turėti darbą, o ne laukti, kol kažkas kitas tavimi pasirūpins.
Iš vaikystės – skausmingi prisiminimai
Su Elena kalbamės apie daug ką. Pirmiausia – apie vaikystę. Uteniškė pasakoja augusi be tėvų, nei tėvo, nei mamos niekada nemačiusi. Todėl jos vaikystė bėgo vaikų namuose ir internatinėje mokykloje. Ir vienur, ir kitur tais laikais vaikams buvo šykštima meilės.
„Užaugau vaikų namuose, ten buvau skriaudžiama. Visko būdavo. Ir pirštus laužydavo, ir į lūpą, į liežuvį žnybdavo. Ir po tokia dėže pavoždavo. Per pietų miegą, būdavo, užriša akis ir uždeda pagalvę. Jei sukruti, ateina ir su lazda per kojas. Taip elgdavosi auklytė vaikų namuose“, – Elena sako, kad ir dabar retkarčiais šie skaudūs prisiminimai užplūsta.
Internatinė mokykla irgi nebuvo jauki vieta: mokyklos mokinius kiti vaikai pravardžiuodavo, mokyklą vadindavo triušinke, į mokyklos patalpas dažnai ateidavo nedraugiškai nusiteikę pašaliniai žmonės. Gyvenimo užgrūdinti vaikai, sako Elena, į patyčias jau nekreipė dėmesio, bet žaizdas tokios patirtys vis tiek paliko.
Gyventi mokė svetimi
Kai pasaulis veikia teisingai, vaikus auklėja ir svarbiausių dalykų moko tėvai, seneliai, kiti artimieji. Elena gyventi mokėsi iš svetimų – auklių ir globėjų. Internatinės mokyklos auklė surado mergaitei globėjus, kad savaitgalių nereiktų leisti mokykloje.
„Kelis metus važinėdavau pas tokią močiutę. Ji išmokė melžti karvę, ravėti daržą, vartyti šieną – visokių kaimo darbų. Taip pat – megzti, siuvinėti. Šie gebėjimai ir dabar praverčia.“ Elena sako besidžiaugianti, kad turėjo žmogų, iš kurio galėjo mokytis tokių praktiškų dalykų. O ir vienatvė tada mažiau slėgė.
Elena yra kilusi iš penkių vaikų šeimos, tačiau ryšiai su broliais ir sesėmis nėra tvirti. Anksčiau palaikydavo ryšį su broliu, tačiau ryšiai nutrūko. Utena gyvena viena jos sesuo, bet, sako Elena, ji dirba nelengvą darbą, todėl nesinori trukdyti. Visgi šiandien Elena nebėra vienišė – nuo mokyklos laikų turi dvi artimas drauges, su kuriomis gali kalbėtis apie viską.
Dirbti – svajonė
Ne paslaptis, kad įvairių pobūdžių negalios apriboja žmonių galimybes įsidarbinti. Ypač tai ryšku kalbant apie žmones, turinčius psichosocialinę negalią. Kaip komentuoja specialistai, yra labai daug darbdavių, nuvertinančių neįgaliuosius, bijančių, kad jie nesugebės atlikti darbinių pareigų. O tokios baimės kyla iš nežinojimo.
Tokias tendencijas pastebi ir Elena. Visgi jos pavyzdys rodo, kad kai labai nori, gali viską. Moteris džiaugiasi jau 15 metų darbo stažu. „Anksčiau gyvenau tokiame centre, jis vadinosi savarankiškais nameliais. Socialinė darbuotoja paklausė, ar nenorėčiau dirbti. Dirbti buvo mano svajonė. Darbo biržoje pasiūlė viešuosius darbus – rinkti šiukšles, tvarkyti šaligatvius, vasarą – ravėti žolę, rudenį tvarkyti lapus, žiemą – sniegą. Man toks darbas patiko.“
Šitaip Elena įsidarbino „Utenos komunalininke“. Iš pradžių – dviem mėnesiams, tada – dar dviem, o pamačius, kad moteris puikiai atlieka pareigas, yra darbšti ir motyvuota, jai buvo pasiūlytas nuolatinis darbas.
Nepraranda optimizmo
Elena pasakoja gaunanti negalios išmoką, tačiau turėti darbą jai vis tiek svarbu, nes tai suteikia didesnę finansinę laisvę. Šiuo metu ji jau dirba kitoje vietoje – kiek ilgiau nei metus tvarko vieno prekybos centro vidų ir aplinką. „Darbas nėra sunkus. Dirbu penkias dienas per savaitę, nuo 8 iki 17 valandos. Šio darbo neieškojau, man jį pasiūlė“, – džiaugiasi Elena, atkreipdama dėmesį, kad toli gražu ne visiems turintiems negalią taip lengvai pasiseka įsidarbinti. Pagal statistiką, Lietuvoje iš daugiau kaip 147 tūkst. darbingo amžiaus žmonių, turinčių negalią, dirba tik trečdalis.
Turėdama darbą ji jaučiasi bendruomenės dalimi – gražiai ir draugiškai sutaria su kolegomis. Darbšti moteris užsidirba ir papildomai – laisvalaikiu mezga ir parduoda šlepetes, taip pat kryželiu siuvinėja paveikslus, kelis jau irgi yra pardavusi. Darbas – viena iš priežasčių, suteikiančių pasitenkinimo gyvenimu pojūtį. Ilgą laiką puoselėjusi svajonę įsidarbinti, šiandien uteniškė jau prisileidžia naujas svajones. Viena iš jų – turėti dviejų kambarių butą.
Nors per gyvenimą Elena patyrė skausmingų išbandymų, ji nepraranda optimizmo ir sako, kad reikia džiaugtis. „Reikia gyventi, reikia stengtis, reikia džiaugtis gyvenimu“, – įsitikinusi ji.