Smurtas artimoje aplinkoje – ar tikrai reikia kentėti?

Genovaitė ŠNUROVA

Vietoje įžangos

Kiekvienos dienos policijos suvestinės mirga nuo pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje. Tose suvestinėse niekada neteko pastebėti, kad smurtą nuo blaivaus vyro (sugyventinio, meilužio) patyrė blaivi moteris ar kuris kitas artimos aplinkos žmogus. Vadinasi, didžioji ir nepateisinama smurto priežastis – alkoholis. Štai keletas pastarųjų dienų įrašų iš policijos suvestinių: žentas (2,45 prom. girtumas) konflikto metu rankomis ir kojomis keletą kartų sudavė į veidą ir galvą uošviui; senelis smurtavo prieš nepilnametę anūkę; vyras (0,47 prom. girtumas) smurtavo prieš žmoną, kuriai nustatytas 2,49 prom. girtumas; vyras (2,89 prom. girtumas) smurtavo prieš neblaivią sugyventinę; sūnus smurtavo prieš tėvą (2,10 prom. girtumas); blaivus sutuoktinis smurtavo prieš neblaivią (2,99 prom. girtumas) sutuoktinę; brolis (2,63 prom. girtumas) smurtavo prieš seserį ir t. t.
Kodėl tiek moterys, tiek vyrai taip įprato prie besikartojančių smurto protrūkių, kad jau nė nebeįsivaizduoja, jog gali būti kitaip? Kodėl dauguma smurtą patiriančių moterų leidžiasi žeminamos, menkinamos, niekinamos? Iš kur tas nepasitikėjimas savimi, baimė pasipriešinti, apginti savo orumą? Kodėl smurtautojams atleidžiama dešimtis kartų? Kodėl policija fiksuoja tik fizinį smurtą, kai yra daugybė ir kitokio smurto apraiškų?

Trys istorijos
***
Gerokai per 80 metų perkopusi močiutė – smulkutė, sulinkusi, baltutėliais lyg sniegas plaukais, reumato išsukiotais pirštais, kankinama daugybės senatvinių ligų, – su vyru, mirusiu prieš 40 metų, užaugino dvi dukras ir sūnų. Visi jie sukūrė savo šeimas, išėjo iš tėvų namų ir apsigyveno miestuose. Retai lankydavo tėvus. Ypač tada, kai patys susilaukė vaikų, kai padaugėjo savų rūpesčių ir problemų.
Tuomet, kai dar sutuoktiniai gyveno abu, nelabai ir reikėjo vaikų pagalbos: patys susitvarkydavo su visais darbais. Našle likusi moteris nebeaprėpė visų darbų, todėl pardavė gyvulius, o ir žemės mažiau dirbdavo. Vaikai dažniausiai atvažiuodavo tik tada, kai mamos užauginto derliaus prireikdavo…
O prieš keletą metų į mamos 80-mečio jubiliejų atvažiavo dukros, žentai, anūkai ir girtut girtutėlis sūnus. Marti neatvažiavo. Priežastis paaiškėjo kitą dieną – ji nusprendė nebegyventi su valkataujančiu, be alkoholio nė dienos neištveriančiu vyru. Žmonoms paprasčiau – išsiskyrei su vyru ir gyveni ramiai. O kaip su vaiku išsiskirti motinai? Sūnus nė neklausė, ar mama priims jį gyventi. Jam tai atrodė savaime suprantama. Na, ir prasidėjo…
Motina kasdien privalo duoti sūnui pinigų alkoholiui. Kai baigiasi menkos pensijos pinigėliai, namuose prasideda dar didesnis košmaras. Girtas sūnus, negavęs iš motinos pinigų arba alkoholio, tokią audrą sukelia, kad ir puodai, ir keptuvės, ir visi kiti indai skraido pro duris.
Kartą motina, sugrįžusi iš bažnyčios, rado atlapotas spintos duris, išmėtytus drabužius, ištrauktus komodos stalčius. Senutė iš karto suprato, kad sunkiai sutaupytų ir paslėptų pinigėlių neverta net ieškoti…
Sūnus namuose nesirodė keletą dienų, o kai grįžo, prasidėjo tie patys reikalavimai – duok, duok, duok… Ir valgyti ant stalo visada turi būti padėta. Ir ne bet ko, o mėsos, skanios ir daug.
Motina dar labiau sumenko, užgeso gerumu švietusios akys, sugrubusios rankos ėmė sunkiai nulaikyti rožinį. Su juo senutė beveik nesiskiria – vis prašo Dievą apšviesti sūnui protą. O Dievas, matyt, nespėja visų prašančiųjų norų vykdyti…
„O kam gi pasiskųsi, vaikeli, – vos girdimu balsu šnabžda sengalvėlė. – Kurgi jis dėsis, kas jį priims… Motinos negali išsižadėti savo vaikų. Kad ir kokie jie būtų“…
***
Nesiverčia liežuvis žmogumi vadinti anūkę, kuri kokį kartą per savaitę viena ar su girtuoklių kompanija aplanko močiutę, gyvenančią vienkiemyje. Pačia seniausia pasaulio profesija nuo paauglystės metų užsiimanti mergina vargu ar kada išsiblaivo. O kai miesto daugiabučio kaimynai, neapsikentę triukšmo ir lėbavimų, iškviečia policiją, toji išveža gerokai apgirtusią kompaniją, kažkur trumpam uždaro ir paleidžia. Ir vėl viskas iš naujo…
Pinigai – slidus daiktas. Vos patekę į kurio nors linksmosios kompanijos nario rankas, jie praktiškai tą pačią minutę virsta alkoholiu. Pačiu pigiausiu, nes jo daugiau išeina… O kai nė vienas nebesugalvoja būdų, iš kur dar prasimanyti pinigų, prisimena močiutę – kam jai reikalinga pensija, juk užsiaugina daržovių, todėl alkana nesėdės…
Močiutė pagal kažkokius tik jai vienai suprantamus ženklus per ilgą laiką įgudo nujausti, kada laukti artimiausios anūkės viešnagės, todėl apsidrausdama išeina nakvoti pas kaimynus. Ir pinigus su savimi išsineša, bet anūkė ne iš tų, kuri tokios senolės gudrybės nebūtų perpratusi… Visi kaimynai jos prakeiksmus ne kartą girdėjo, įsiminė tiesiog išrėktus grasinimus padegti namus, jei ir toliau jie imsis slėpti močiutę. Senutei vis sunkiau pavykdavo rasti prieglobstį…
Kartą senutė per vėlai pamatė atvykstančią kompaniją. Viskas, ką ji spėjo padaryti, tai sprukti į lauko tualetą ir ten užsidaryti. Pro plyšius tarp lentų ji matė ir girdėjo viską, kas vyksta namuose: triukšmą, rėkavimus, mėtomus daiktus, dūžtančius indus… Pinigų kompanija nerado – sutaupytuosius močiutė buvo išnešusi pas kaimynus, o pensiją turėjo gauti tik po poros dienų.
Kompanija šėlo, vėliau visi nešvankiai šūkaudami išgarmėjo į lauką. Po kurio laiko viskas nutilo. Senutė įsidrąsino išlįsti iš savo slėptuvės. O tada pamatė dūmus. Degė ūkio pastatas, kuriame buvo ir malkos, ir šienas, ir vištos, ir triušiai…
Namo parėjusi rado dar vieną „siurprizą“ – ant stalo padėtame raštelyje buvo parašyta, kad kitą kartą, jei neras pinigų, uždegs namus…
O kam pasiskųsi. Juk anūkė…
***
Dar kolūkio laikais statytame name gyvenanti jauna moteris labiau panaši į senutę: dantys išbyrėję, o tie, kurie likę, nulūžinėję. Veidas nenusakomos spalvos, plaukai nežinia kada šukuoti, iš burnos nuolat sklinda tokių žodelyčių tirados, kad nors ausis užsikimšk. O ir artintis prie jos nepatartina – oi, ne pakalnučių kvapas sklinda…
Jos vyras – visai kitoks žmogus. Kasdien skuba į darbą, vaikus prižiūri, namus tvarko, daržus ravi, skalbia, verda, o jei žmonos vieną kitą dieną namuose nesulaukia, eina ieškoti ir bando parsivesti. Kartais pavyksta, kartais – ne.
„Kodėl tu su ja gyveni?“ – kartą paklausiau. „O kur ją dėti? Nugrius kada nors kur, sušals. Kartą apie tai su vaikais susėdome pasikalbėti. Jie klausėsi, klausėsi ir… pravirko. Jiems reikia mamos. Netgi tokios. Gal kai dar paūgės, kitaip galvos“, – bandė paaiškinti vyras.
***
Smurto spalvos – ne vaivorykštės gražumo. Jų niūrumas pritrenkiantis. Pro jį neprasimuša joks ryškesnis spindulėlis.
Kodėl apie pastarąsias tris istorijas jų dalyviai nelinkę viešai kalbėti? Gėda? Nesinori nešti „šiukšlių“ iš namų? Betgi jos vos ne viešos. Aplinkiniai mato ir girdi. Nors, antra vertus, kas pasikeis, jei draskysiesi? Kas pasikeis, jei bet kuriuo atveju vis tiek gyvensi su smurtautoju, nes kitos išeities nėra.
Jei bet kokios smurto apraiškos nebūtų toleruojamos, kažin ar daug šeimų gyventų kartu…
Atleisti suklydusiam reikia. Pabandyti leisti ištaisyti padėtį reikia. Tikėti, kad žmogus pasikeis, irgi gal reikia, bet iki tam tikros ribos. Tik ar reikia metų metais, subėgančiais į dešimtmečius, kasdien gyventi nuolatinėje baimėje, išgyventi nuolatinį stresą, įsitikinus, kad tikrai niekas nepasikeis…

Remiantis Lietuvos Respublikos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu, yra organizuojama pagalba nukentėjusiajam.
* Policijos pareigūnai, atvykę į smurto artimoje aplinkoje įvykio vietą, informuoja smurtą patyrusį asmenį apie galimybes gauti pagalbą ir su jo žinia praneša apie įvykį specializuotos pagalbos centrui.
* Specializuotos pagalbos centras, gavęs pranešimą iš policijos pareigūnų, nedelsdamas susisiekia su smurtą patyrusiu asmeniu ir jam pasiūlo specializuotą kompleksinę pagalbą.
* Policijos pareigūnai nedelsdami, bet ne vėliau kaip kitą darbo dieną, praneša vaiko teisių apsaugos skyriui, jeigu nepilnametis patyrė smurtą artimoje aplinkoje, buvo jo liudininkas, gyvena aplinkoje, kurioje buvo smurtauta, arba jeigu įtariamas smurtavęs asmuo yra nepilnametis.
Smurtą patyręs asmuo turi teisę:
1) gauti iš policijos pareigūno ir iš specializuotos pagalbos centro informaciją apie įstaigas, teikiančias pagalbą pagal šį įstatymą (šioje dalyje nustatytos teisės galioja ir tada, kai nebuvo kreiptasi į policijos pareigūnus dėl smurto artimoje aplinkoje);
2) gauti specializuotą kompleksinę pagalbą, numatytą smurtą patyrusiems asmenims;
3) kreiptis ir gauti pagalbą šio įstatymo ir kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.
Smurtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
Smurtautojas, padaręs žalą žmogaus sveikatai, turtui, aplinkai, taip pat padaręs neturtinę žalą, privalo ją atlyginti smurtą patyrusiam asmeniui Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.