Rasa MILERYTĖ
2020 m. Utenos apskrityje nusižudė 48 žmonės. Utenos rajono savivaldybėje – 4. Tai sudaro beveik du procentus mirčių apskrityje ir 0,6 procento mirčių savivaldybėje. Šis skaičius gerokai mažesnis nei pernai – 40 apskrityje ir 15 savivaldybėje. Ar tai reiškia, kad problema jau išspręsta ir nebereikia apie ją kalbėti?
Pasak Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos kunigo Algio Neverausko, būtina kalbėti apie savižudybę, jos priežastis ir šios problemos sprendimo būdus, nes kiekvienas nusižudęs žmogus reiškia neišsipildymą, o savižudybės aktas signalizuoja, kad visuomenėje trūksta meilės ir atjautos kenčiantiems.
Kokie jausmai ir emocijos apima išgirdus, kad kažkas pasitraukė iš gyvenimo arba galvoja apie savižudybę?
Pralaimėjimas. Savižudybė visą laiką yra pralaimėjimas. Visomis kryptimis – ir nusižudžiusiajam, ir jo artimiesiems, ir Dievui. Visada prislegia klausimas: kodėl?
Ką turite galvoje, sakydamas „pralaimėjimas“? Tai reiškia, kad kažkas kažko nepadarė?
Pralaimėjimas, nes neįvyko gyvenimas. Neįvyko tai, kam kiekvienas žmogus yra Dievo pašauktas. O Dievas mus pašaukia ne mirti, bet gyventi. Paulius rašo, kad mes visi esame Dievo kūrinys, kad esam pašaukti geriems darbams, kuriuos Dievas numatė mums atlikti. Ir staiga
vienas veiksmas viską sustabdo. Žmogus iškelia rankas ir nebenori prisiimti nei kančios, nei ateities, kad ir kokia ji būtų. Savižudybė yra pralaimėjimas tiek jauniems žmonėms, tiek vyresniems.
Kiek, Jūsų manymu, savižudybė yra svarbi ir opi problema? Ar reikia apie tai kalbėti?
Ši problema labai svarbi, nes ji susijusi su žmogaus gyvenimu. Tuo labiau kad savižudybė paliečia ne tik tą žmogų, kuris įvykdo šį veiksmą, bet ir jo artimuosius, šeimą – tai galėtų būti mažiausiai 5–6 žmonės. Pažįstu vyrą, kurio paauglys sūnus nusižudė. Praėjo daug metų, o jis tebesielvartauja. Tai jo vienintelis sūnus, tėvas į jį buvo sudėjęs visas savo viltis, atidavė jam viską, kas geriausia. Skausmas, netekus sūnaus, liko visam gyvenimui.
Žmogus, pasirinkęs savižudybę, retai pagalvoja apie tai, kokį skausmą palieka likusiems gyventi. Paniręs į savo neviltį, jis mano, kad tai tik jo bėda, ir nepagalvoja, kad problemos su jo mirtimi nesibaigs.
Lietuva pagal savižudybių skaičių yra viena pirmaujančių šalių pasaulyje, ypač pagal paauglių savižudybes, todėl būtina apie tai kalbėti. Ne tik kalbėti, bet ir imtis aktyvių veiksmų.
Yra toks posakis: skęstančiųjų gelbėjimas – skęstančiųjų reikalas. Ir visgi mes gyvename visuomenėje, tarp žmonių, tad visi esame susieti gijomis. Ar galime numoti ranka į tuos, kurie kenčia ir galvoja apie pasitraukimą iš gyvenimo, ir pasakyti: „Tai tavo reikalas“?
Sakyti, kad tai tavo problemos ir nekvaršink man galvos, man nerūpi, kaip tu gyveni ir kas su tavimi vyksta, yra egoizmo išraiška. Ši problema turėtų rūpėti visiems, nes visi esame vieni kitiems reikalingi, ir tai, kas liečia vieną žmogų, neišvengiamai paliečia ir kitus.
Psichologai, psichoterapeutai įvardytų vienokias savižudybės priežastis, o kokias priežastis išskirtumėte Jūs, kaip dvasininkas?
Manau, kad viena pagrindinių savižudybės priežasčių yra meilės trūkumas. Meilės nebuvimas. Ir meilės vietoje įsigalėjęs egoizmas.
Kalbėdamas apie meilės trūkumą turiu galvoje, kad jos trūksta nuo pat žmogaus prasidėjimo. Vienas svarbių dalykų, apie kuriuos mes nekalbame, – dar būdamas įsčiose žmogus yra arba laukiamas su džiaugsmu, arba suvokiamas kaip problema. Vienas Dievas težino, kiek tarp mūsų gyvena žmonių, kurie buvo nelaukti. Nežinau, ar galima iš jų tikėtis, jog jie mylės gyvenimą, žmones. Esu kažkur skaitęs, kad žmonės, kurie nebuvo laukti, yra labiau linkę į savižudybę.
Dar viena problema, apie kurią nekalbame, – kiek motinų įsčių abortų pavidalu yra pažeistos mirties. Juk įsčios – gyvybės židinys, o abortai jas paženklina mirties šešėliu. Mes šventiname namus, vietoves, kur žmonės nusižudė (tą daryti būtina, nes dvasia pasilieka tose vietose), tai ar tuo labiau nereikia pašventinti įsčių? Reikia, kad į jas vėl ateitų Šventoji dvasia, kuri yra gyvybės dvasia. Manau, tai būtų išeities taškas.
Svarbu kalbėti ir apie vaikų, paauglių patiriamą meilės trūkumą. Kartais vaikai nežino, kaip pasipriešinti suaugusiųjų pasauliui. Jie labai jautriai reaguoja į tėvų skyrybas, kaltina save ir nieko negali padaryti, nes suaugusieji negirdi jų poreikių bei norų. Jei kalbėtume apie suaugusius, senatvės sulaukusius žmones, vėlgi svarbu, ar jie yra mylimi, ar sulaukia palaikymo. Žmogus, išgyvenantis kančias, negalias, vienaip jaučiasi, kai yra apsuptas artimųjų, ir visai kitaip, kai jaučiasi niekam nereikalingas. Galų gale – savižudybė yra meilės sau pačiam trūkumas.
Kai mokiausi, vienas kunigas davė man gerą pamoką, kurią dabar stengiuosi perteikti kitiems, – jis man pasakė: „Tu privalai būti sveikas. Privalai rūpintis savo sveikata, kad galėtum tarnauti kitiems.“ Tarnauti kitiems – mūsų pašaukimas. Liūdina tai, kad kuo toliau, tuo labiau norime pabėgti nuo savo problemų, užuot jas sprendę. Savižudybė kartais atrodo kaip lengviausias būdas ištrūkti. Nors jei atsigręžtume į tikėjimą – sielos negali nužudyti, taigi visą savo neviltį, visas bėdas išsineši su savimi. Ir kas ten tave išvaduos? Problemas reikia spręsti, kol esi gyvas, kol gali kažką pakeisti.
Dar norėčiau išskirti tai, kad šiuolaikinės kartos santykis su gyvybe, gyvenimu yra išsikreipęs. Vaikai, žaisdami kompiuterinius žaidimus, nušauna žmogeliuką, o jis čia pat vėl atgyja. Tarsi gyvybė būtų kažkas, ką gali atidėti į šalį ir vėl pasiimti. Ypač jauniems žmonėms, paaugliams trūksta suvokimo, jog savižudybė yra negrįžtamas veiksmas, jog po jos lieka tik sopulys ir nieko daugiau.
Kadaise bažnyčia atsisakydavo savižudžius laidoti kapinėse. Laidodavo už tvoros. Kiek šiandien pakitęs Bažnyčios požiūris į savižudybę?
Bažnyčia ir toliau laikosi nuostatos, kad savižudybė yra veikimas prieš Dievo valią, nes žmogus nėra savo gyvybės šeimininkas: Dievas yra gyvybės davėjas ir šeimininkas, o žmogus yra už tą gyvybę atsakingas. Todėl savižudybė suvokiama kaip blogis, kaip nuodėmė. Tačiau Bažnyčia pripažįsta, kad ir nusižudžiusieji gali būti išgelbėti, išganyti, išvysti Dievo veidą, todėl meldžiasi už nusižudžiusius. Bažnyčia jaučia atsakomybę už žmones, supranta, kad kartais žmogus patenka į tokią sunkią būseną, jog be kitų pagalbos negali iš tos duobės išlipti.
Nuodėmė yra sąmoningai padarytas pasirinkimas, o savižudybė – nepakeliamo skausmo padarinys. Ar čia galima kalbėti apie sąmoningai priimtą sprendimą?
Visaip būna. Kartais žmonės tam ruošiasi ilgus metus arba nuolat gyvena laikydamiesi tokios nuostatos. O kartais tai būna padaryta spontaniškai, suveikus momentinei nevilčiai, impulsui. Visus žmogiškus veiksmus lemia daugybė dalykų.
Ar apie pasitraukimą iš gyvenimo galvojantis žmogus gali tikėtis paguodos bažnyčioje?
Be abejo. Daugybė žmonių ateina, ir ne tik išpažinties metu, pasikalbėti, ieškoti pagalbos. Ir tai puiku, nes mes, kunigai, tam ir esame. Kurgi daugiau žmogui ieškoti pagalbos, jei ne pas Dievą?
O ką žmogui pasakytų kunigas? Ar kalbėtų apie veiksmo nuodėmingumą?
Ne. Paprastai apie savižudybę svarstančius žmones tokios kalbos nelabai veikia. Nebent tai būtų giliai tikintis žmogus. Aš mėginu kalbėti apie tai (ypač jei ateina jaunas žmogus), kad Dievas kiekvienam turi planą, patirtį. Man ypač svarbus dviejų žmonių susitikimo motyvas. Kalbu apie tai, kad Dievas tam žmogui yra numatęs sutikti kitą žmogų, su kuriuo jis sukurs šeimą, augins vaikus ir nugyvens gyvenimą. O savižudybė sugriauna Dievo planą: tai reiškia, kad kažkas liks vienas, kad dėl šio sprendimo Dievas negalės padaryti daugybės dalykų. Taip pat kalbu apie tai, kad gyvenimas nėra visą laiką besitęsiančios bėdos, kad gyvendami patiriame ir nuosmukių, ir pakilimų. Į tuštumą patekęs žmogus visą laiką ieško vilties ir jos daugiau ar mažiau turi, tad kalbant su žmonėmis svarbu jiems suteikti vilties.
Minėjote, kad esate sutikęs tėvą, kurio sūnus nusižudė. Ar žmogui, kuris neteko artimojo, yra skirtumas tarp to, ar artimasis mirė savaimine mirtimi arba nuo ligos ir ar nusižudė? Ar skiriasi gedėjimas, susitaikymas su netektimi?
Be abejo. Mirtis, kad ir kokia ji būtų – ar dėl ligos, ar dėl nelaimės – yra kitokia nei mirtis dėl savižudybės. Savižudybė visada palieka kaltės jausmą. Artimasis galvoja: gal aš kažko nepadariau? Esu susidūręs su žmonėmis, kurie labai išgyveno, kad galbūt neišgirdo, neatsiliepė, kai buvo šaukiamasi pagalbos. Mėginimas susigyventi su kaltės jausmu, atleisti sau gali užtrukti labai ilgai.
Jei žiūrėtume iš dvasinės plotmės perspektyvos, kokios galėtų būti savižudybės prevencinės priemonės? Kalbėjote apie moters įsčių pašventinimą. Kas dar yra svarbu?
Ko gero, svarbiausia priemonė yra kiekviename iš mūsų udyti meilę artimui ir Dievui. Tai reiškia – galvoti apie kitus, apie esantį šalia. Ir kalbėtis. Visiems: tėvams su vaikais, mokytojams su mokiniais, draugams su draugais, nes visiems reikia meilės ir rūpesčio. Manau, tai pagrindinis vaistas, kuris gali išspręsti problemą. Peržvelgiau pasaulio savižudybių statistiką: Europos šalyse mažiausiai savižudybių yra Graikijoje, Italijoje, Kipre. Galime žavėtis, kaip italai myli savo vaikus, kaip jie bendrauja tarpusavyje šeimos rate. Šeimos branginimas, kalbėjimasis – tai svarbiausia. Svarbu pasakyti, kad mums rūpi, kaip gyvena, kaip jaučiasi šalia esantys žmonės.
O malda – ar ji gali padėti? Ar svarbu melstis už konkretų žmogų, ar veiksminga būtų ir malda už visus kenčiančius?
Viskas svarbu. Ir apskritai melstis už varginamus žmones, o ypač už konkretų žmogų, kuris yra slegiamas suicido dvasios. Dievo gailestingumo grupėje mes renkamės kartu pasimelsti – už parapiją, už kenčiančius žmones. Prašyti Dievo gailestingumo pasauliui. Besikalbant toje grupėje natūraliai išsirutuliojo tema apie savižudybę. Meldžiamės ir už tuos žmones, kuriems skauda gyventi, kurie galvoja apie savižudybę.
Galbūt kalbant apie savižudybę yra dar kažkas svarbaus, ko nepaklausiau?
Kaip kunigas, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad savižudybė nėra vien psichologinė problema: čia veikia ir demonai. Labai dažnai suicido dvasia persekioja žmogų. Ką tai reiškia? Demonai yra tai, kas trokšta sunaikinti žmogų bet kokiomis priemonėmis. Piktosios dvasios, blogio jėgos nepaleidžia žmogaus, todėl būtina ne tik išklausyti žmogų, bet ir už jį melstis, kad Dievas jį gelbėtų. Mums, kunigams, privalu melstis už tuos žmones.
