Rasa Meilerytė
Dažnai deklaruojama, kad tolerancija ir supratimas apie psichikos ligonius visuomenėje auga, bet uteniškis psichologas Juozas Kairys sako, kad tolerancija galima tik iki tam tikros ribos: kai ta riba peržengiama, tolerancija dingsta. Pasak specialisto, tam, kad situacija psichikos sveikatos srityje iš esmės pasikeistų, reikia daug ryžtingų žingsnių, vienas iš kurių galėtų būti didelių psichiatrijos klinikų atsisakymas. Kalbėdamas apie psichikos sveikatą specialistas pabrėžia, kad įvairios problemos mieste matomos ne taip aiškiai kaip kaimuose. Kaimo gyventojai, pasak specialisto, turi kiek mažiau galimybių kreiptis pagalbos, tačiau mažos kaimų bendruomenės paprastai yra tolerantiškesnės ir neatstumia tų, kuriems iškyla psichikos sveikatos iššūkių.
Ar tiesa, kad tolerancija ir supratimas apie psichikos ligas didėja?
Didžiulis psichikos sveikatos specialistų noras – kad ta stigma mažėtų, bet realybė yra kiek kitokia. Stigma yra tokia didelė, kad jei kas nors sužinotų, jog žmogus turi psichikos sveikatos problemų, tai galėtų jam pakenkti ateityje, pavyzdžiui, ieškant darbo. Tarkime, jei darbdavys sužinotų, kad jūs lankėtės pas psichiatrą ar psichologą, tai galėtų būti priežastimi atmesti jūsų kandidatūrą. Tokia situacija susiklostė todėl, kad valstybė neinvestuoja į didesnį žinojimą, į didesnį psichikos ligonių suvokimą. Valstybiniu mastu nėra priimama Europoje pasiteisinusių sprendimų, kaip padėti psichikos ligoniams. Laikomasi nuostatos, kad sergančius žmones reikia gydyti ligoninėse, pagrindinis gydymas – medikamentinė terapija. Kaip prieš kelias dešimtis metų turėjome tokius balaganus kaip Naujoji Vilnia, Vasaros ligoninė, Švėkšnos psichiatrijos klinika, taip juos ir turime, tik kai kurie paslėpti po naujais pavadinimais. Tarkim, Švėkšnos psichiatrijos ligoninė dabar tapo Klaipėdos jūrininkų ligoninės filialu. Paslėpė pavadinimą ir atrodo, kad problema išspręsta. Bet taip nėra. Juk sienos negydo. Nesu pranašas, bet, mano vertinimu, ateityje tokių ligoninių turėtų nebelikti, jei mes norime mažinti stigmą ir kuo geriau padėti psichikos ligoniams.
Efektyviausią pagalbą pacientai galėtų gauti ir gauna dienos centruose. Utenoje irgi yra Psichikos dienos stacionaras. Kiekvienam psichikos ligoniui yra skirtos šešios savaitės metuose, kurias jis gali praleisti dienos centre. Dažniausiai tas šešias savaites padalija per pusę: pusę pavasarį ir pusę rudenį, nes iš kažkur yra atėjęs mitas, kad šiuo laiku savijauta turi pablogėti. Iš tiesų blogiausias laikas sergantiems depresija ir kitomis ligomis yra vasaros vidurys. Skamba paradoksaliai, bet tokia realybė.
Kalbant apie psichikos ligonių supratimą, didžiausia problema yra šeimose, kuriose yra psichikos ligonis. Pažiūrėkit, kas darosi šeimose, jei jiems pasakoma, kad yra psichikos ligonis. Iš karto prasideda gynybinė pozicija: „Iš mano brolio (sesers, žmonos, vyro, dar kažko) durniaus nepadarysit.“ Tarsi kažkas turi ketinimų taip pasielgti.
Kai žmogaus ligos istorijoje atsiranda diagnozė (šizofrenija, depresija, dar kažkas), tai tereiškia tiek, jog tam ligoniui yra skirtas dienų skaičius stacionare ir apmokama medikamentinė terapija, tai yra paskui jį pradeda vaikščioti finansavimas. Ir daugiau nieko. O kaip reaguoja artimieji, aplinkiniai? Į normalius žmonių skirtumus mūsų reakcijos dažnai neadekvačios. Tarkim, dalies žmonių biologinis laikrodis lemia vėlavimą. Į susitikimą su žmogumi, kuriam labai svarbu laikas, ateina pavėlavęs vieną minutę. Ir tas žmogus iš karto puola: „Tu manęs negerbi, nevertini mano laiko.“ Nors su pagarba tai neturi nieko bendro. Arba žmogus vis ne vietoj padeda kažkokį daiktą. Jį puola – tu netvarkingas. Bet ir vėl – tai neturi nieko bendro su tvarka, 42 proc. žmonių nemato būtinybės padėti daiktą į kažkokią konkrečią vietą, jam tas daiktas nėra reikšmingas. Ar šie dalykai reiškia ligą, patologiją? Ne. Tiesiog kiekvienas mes esame labai skirtingi. Bet artimiesiems suprasti, kad tai tėra viena iš daugelio mūsų skirtybių, yra misija neįmanoma. Jei mes kažko nesuprantam, labai greitai tai priskiriam ligai. Ką buitinėje kalboje reiškia žodis durnas? Tai reiškia, kad aš girdžiu tai, ko nenoriu girdėti, matau tai, ko nenoriu matyti.
Dar viena problema, atskleidžianti stigmą, – psichikos ligonių baimė. Kažkodėl mes galvojame, kad jie agresyvūs, kad jie gali mums pakenkti, nors iš tiesų tikimybė nukentėti nuo psichikos ligonio yra turbūt tokia pat kaip būti nutrenktam žaibo – viena iš 40 tūkstančių.
Žmogus, sergantis psichikos liga, gali nugyventi visavertį gyvenimą ir aplinkiniai net nesužinos, kad jis sirgo. Šalia mūsų dirba ligoniai, o mes dažniausiai net nežinom to. Ir tik jei sužinom, kad yra diagnozė, tada pradedam matyti „įrodymus“, kad žmogus serga. Stigmatizavimas yra išlikęs, jis gajus. Ir abejoju, kad kada nors jo atsikratysime.
Kokių esminių žingsnių reikėtų psichikos sveikatos apsaugos sistemoje, kad kažkas pradėtų keistis?
Kaip jau sakiau, reikėtų galvoti apie tai, kad sienos negydo, todėl reikėtų atsisakyti didelių psichikos ligoninių. Jei ligoninės užsidarytų, išaugtų finansavimas kitiems pagalbos būdams, o tuomet didėtų ir supratimas. Nėra jokių argumentų, kad didelės ligoninės reikalingos, bet Sveikatos apsaugos ministerijai tai labai paranku: mažiau rūpesčių kontroliuojant, kur patenka psichikos sveikatai skiriami pinigai. Manau, norint, kad situacija keistųsi, reikia galvoti apie tai, kad ateityje turėtų daugėti tokio personalo kaip socialiniai darbuotojai, kurie specializuotųsi pagalbos psichikos ligoniams teikime. Reikėtų lankstesnių būdų, ką daryti, kad psichikos ligoniai nepranyktų iš socialinių tarnybų akiračio, ypač tada, kai baigiasi remisija ir juos reikia paskatinti ateiti į dienos centrus. Turėtų atsirasti didesnė medikamentų vartojimo kontrolė. Skandinavai turi tokią sistemą: už atėjimą išgerti vaistų sumoka 10 eurų. Pacientas pastoviąją vaistų dalį gauna kartą per mėnesį ar per du mėnesius (tie vaistai yra suleidžiami), o kintamosios dalies vartojimas yra paskatinamas pinigais. ir valstybei tai yra pigiau, nei išlaikyti dideles ligonines, didelį gydytojų personalą. Taip pat būtina, kad psichiatrų ir psichologų paslaugos taptų prieinamesnės. Normatyvas yra toks, kad 20 tūkstančių gyventojų skiriamas 1 psichologo etatas. Utena turi daugiau gyventojų nei 20 tūkstančių, o yra tik vienas psichologo etatas psichikos sveikatos centre. Įsivaizduokit, kokia tikimybė patekti pas specialistą tada, kai tau labiausiai reikia. Turėtų įvykti tokie pokyčiai, kad kiekvienas norintis žmogus turėtų galimybę gauti pagalbą.
Dar šiek tiek pakalbėkime apie ligonines. Ar buvimas jose nėra traumuojanti patirtis?
Tie, kurie turi artimą kontaktą su sergančiais žmonėmis, kartais pamanipuliuoja: sako artimajam, kad jeigu jis negers vaistų, atsidurs ligoninėje. Daromas tarsi toks spaudimas. Ligoninė tampa gąsdinimo priemone. Žinoma, dalis žmonių yra liberalesni ir ligoninės jiems nekelia atmetimo reakcijos, bet vis dėl to akivaizdu, kad žmonės tokioje didelėje įstaigoje negali jaustis gerai. Kur kas labiau padeda namai (žinoma, jei namuose ir iki ligos jaučiamasi komfortiškai).
Kokia situacija yra Utenoje, kokios čia galimybės patekti pas gydytoją?
Utena išskirtinė tuo, kad čia psichikos sveikatos specialistų yra šiek tiek daugiau. Yra mokyklų psichologai, pedagoginė psichologinė tarnyba, kolegijoje yra psichologų, taigi ieškantys pagalbos jos daugiau ar mažiau visgi randa. Aplinkiniai rajonai turi dar vargingesnę situaciją. Anykščių, Molėtų, Ignalinos rajonuose mano kolegų skaičius yra stebėtinai mažas. Zarasų rajonas ypač nukentėjęs šiuo klausimu. Periferijose patekti pas psichikos sveikatos specialistą yra prabanga.
Kokią įtaką žmonių psichologinei būsenai padarė pandemija, karantinas?
Tikriausiai visi pastebime, kad padidėjo panikuojančiųjų skaičius. Žinoma, panika nėra kažkas tokio, kas apskritai atsiejama nuo žmogaus asmenybės raidos. Nerimas pas mus atkeliauja iki penkerių metukų amžiaus. Bet kuris įvykis tą panikos lygį kilsteli. Negaliu sakyt, kad anksčiau panikos lygis buvo menkas, bet dabar labai akivaizdu, kai nueini į kokią parduotuvę apsipirkti, neapskaičiuoji atstumo, prieini prie žmogaus 20 centimetrų per arti ir jis iškart puola tave. Lietuvoje du psichologai sukūrė panikos mažinimui skirtą programėlę „RAMU“, kurią kiekvienas gali nemokamai atsisiųsti ir įsidiegti į savo telefoną. Pirmąją dieną, kai programėlė buvo paleista, ją atsisiuntė 27 tūkstančiai žmonių. Įdomu, kiek šiandien ši programėlė turi vartotojų. Žmogui identifikuoti panikos ataką gana sudėtinga. Vieniems pasireiškia tokie ryškūs epizodai kaip dusimas, prakaitas, smaugimo jausmas, sparčiau pradėjusi plakti širdis, bet tai kraštutiniai atvejai. Yra ir ne taip pastebimų bruožų, tarkim, padidėjęs poreikis vėdinti patalpas. Tai ypač išryškėjo pandemijos metu. Tie, kurie dabar panikuoja, jų nerimo lygis visą gyvenimą buvo didesnis nei įprasta, bet dabartiniame kontekste visa tai pamatome ryškiau.
Jūs konsultuojate regionų gyventojus. Ar kaimo ir miesto gyventojų psichologinės problemos skiriasi?
Mieste problemas lengviau paslėpti, jos ne taip matomos. Kaimuose beveik viską žinome apie savo kaimynus, o mieste labai dažnai nė nepažįstame savo daugiabučio laiptinės kaimynų. Mieste bendruomeniškumas nėra toks stiprus. Čia į tarnybų akiratį žmonės dažniausiai patenka tik tada, kai yra kritinė situacija – tarkime, moteris susipešė su sutuoktiniu, su draugu, atvyko policija, rado, kad namuose yra vaikų ir neblaivių asmenų, tada duomenys perduodami atitinkamoms tarnyboms. Tada jau su problemomis pradedama kažkokiais būdais dorotis. Kaime nereikia keliauti iki tokios situacijos, kad atvyktų policija – seniūnijose dirbantys socialiniai darbuotojai paprastai žino, kam reikia pagalbos, ir stengiasi ją suteikti. O mieste mes nematome arba nenorime matyti.
O ar kaimo gyventojams užtenka galimybių kreiptis pagalbos?
Labai sudėtingas klausimas. Lietuviškas kaimas yra tapęs kažkuo labai negeru. Švedijoje jeigu saloje gyvena trys gyventojai, tai į tą salą kasdien atplaukia keltas. O pažiūrėkit, kiek Lietuvoje yra kaimų, į kuriuos autobusas išvis nevažiuoja arba atvažiuoja kartą per savaitę. Dalis kaimo gyventojų nevairuoja. Vadinasi, susisiekimas su miestu jiems labai sudėtingas. Tai reiškia, kad yra ir daugiau sunkumų norint patekti pas gydytojus. Tiesa, dabar vyksta įvairių projektų (ilgalaikių bedarbių paramos projektas, savanorystės skatinimo projektas ir kiti), kurių dėka vienoj ar kitoj gyvenvietėj atsiranda galimybių gauti pagalbą, bet dalis gyvenviečių nenori įsileisti tų projektų į savo teritoriją. Taigi problema tokia, kad administracijos stabdo pagalbos gavimo galimybes. Bet galimybės tikrai po truputėlį auga.
O stigmatizavimas mieste ir kaime panašus?
Ne. Kaime tolerancija yra neabejotinai didesnė. Pažinojau vaikinuką autistą, kuris gyvendamas kaime sėkmingai lankė bendrojo lavinimo mokyklą, kiti vaikai jo neatsūmė. Mieste tai būtų sunkiai įsivaizduojama. Kaime yra daug didesnis pakantumas kitokiems. Kaimo žmonės gyvena glaudesnėje bendruomenėje, todėl bruožai, kuriais išsiskiria psichikos ligoniai, jiems netampa reikšmingais faktoriais. O mieste, ypač tarp paauglių, į bet kokį kitokumą žiūrimą agresyviai.
