Genovaitė ŠNUROVA. Visiškai atsitiktinai sužinojau apie Mikulėnų šeimą – tikrų tikriausius darbštuolius, užauginusius ir į mokslus išleidusius keturis savo vaikus, niekada neverkšlenusius dėl valdžios dėmesio jų šeimai, neprašiusius jokių pašalpų, išmokų, labdarų ir kt.
Šeima gyvena Utenoje, bet nebe vieną dešimtmetį augina gėles beveik hektaro žemės sklype šalia Utenos. Šioje vietoje kažkada buvo Klovinių kaimas, o dabar, pasikeitus miesto riboms, Utenos Klonių gatvė.
Kai nuvažiavau pas Aldoną ir Gintą Mikulėnus, vos juos pamačiusi supratau, kad šiuos darbštuolius seniai pažįstu, pasak žmonių, iš matymo. O pačią Aldoną – dar seniau, nuo tada, kai ji dar buvo Lipeikaitė ir su tėvais, sese ir dviem broliais gyveno Kuktiškių seniūnijos Asmalų kaime…
Svarbiausia – užsidirbti patiems
Klausantis Aldonos pasakojimo apie tai, kaip jie su vyru gyveno sukūrę šeimą, kaip susilaukė dviejų dukrų ir dviejų sūnų, kaip stengėsi dirbti ir po darbo valandų, man labai gaila pasidarė televizijoje dažnai šmėžuojančių „žvaigždučių“, kurios, augindamos vieną vaikelį, turėdamos visus buities patogumus ir pakankamai pinigų, virkauja, kad vaikelio auginimas – iššūkis, kad labai sunku atsikelti naktimis, keisti sauskelnes ir t. t. O kai prasidėjo karantinas, joms ėmė košmarai vaidentis, nes darželiai nedirbo, auklės atsisakė padėti, todėl teko pačioms su savo vienturtėliais namuose praleisti visą parą, tai mamas varė iš proto… (Tęsinys 2020 06 27 laikraštyje)