Genovaitė ŠNUROVA
Su Apolonija gal niekada ir nebūčiau susipažinusi, jei nebūtų į galvą šovusi mintis pasidaryti giminės genealoginį medį. Jaunystėje tokie dalykai nerūpėjo, o senstant parūpo pasidomėti protėviais ir jų gyvenimu. Vos pradėjusi įgyvendinti sumanymą, supratau, kad susizgribau per vėlai: galimi informatoriai jau beveik visi Amžinybės soduose savo gyvenamąsias vietas deklaravę… Žinoma, nenuleidau rankų. Kantriai rinkau žinias dar tais civilizacijos nelabai sugadintais laikais, kai nebuvo mobiliųjų telefonų, o ir kompiuteris dar buvo retenybė. Užtat ranka rašyti laiškai dar dažnai sukrisdavo į pašto dėžutes. Žodžiu, motinos šaką lengviau surikiavau į eilę: seneliai, jų broliai ir seserys, visų jų vaikai, proseneliai… Sekėsi todėl, kad turėjau gerokai vyresnių giminaičių: vieni vienokius faktus žinojo, kiti – kitokius. Užtat tėvo šaka jo pavarde ir baigėsi. Nė krust toliau. Nėra ką paklausti, nėra su kuo apie tai pasikalbėti. Kai jau buvau benuleidžianti rankas, visiškai atsitiktinai sužinojau apie artimą tėvo giminaitę. Tiesa, ją prisiminęs žmogus sakė nežinantis, ar ji tebėra gyva, nes jau turėtų būti gerokai perkopusi aštuntos dešimties metų slenkstį. Ir dar pridūrė, kad nežino nei jos vienkiemio pavadinimo, nei pavardės – Apaliūtė, ir tiek. Visi ją tik taip ir vadino.
