Atvirumo valandėlė

Ambicijos sunaikino meilę

Genovaitė ŠNUROVA. Dabar dažnai taip būna: pareinu iš darbo, įbedu akis į sieną arba į langą, žiūriu, bet nieko nematau. Kartais įsijungiu televizorių, bet nei matau, kas tuomet rodoma, nei girdžiu. Nežinau net kaip pavadinti esamą būseną. Gal visiška apatija, gal depresija, gal kažkoks psichikos sutrikimas. Girdėjau kartą labai įmantrų tokios būklės įvardijimą, bet niekaip neįsiminiau to žodžio. Tiek to. Svarbiausia, kad seniai niekas nesikeičia. Ir nežinau, ar kada nors keisis. Na, nebent ambicijos subliūkš…
Su Arnu susipažinome šiuolaikiškai – naktiniame klube. Mes su draugėmis šventėme mano pusseserės mergvakarį (šiaip tai į tokias vietas nevaikštau), buvome šiek tiek išgėrusios, todėl lengvai flirtavome su mus kalbinančiais vyrais. Kadangi mano pusseserei jau nebe aštuoniolika, tai ir mes, jos draugės, daugmaž dukart pilnametės. Mus kalbino panašaus amžiaus vyrai, kurie čia irgi kažką šventė. Vienas iš jų ir buvo Arnas.
Paryčiais jis mane palydėjo namo. Į vidų nekviečiau. Tiesa, jis ir nesisiūlė. Atsisveikindama įbrukau jam į rankas savo vizitinę kortelę ir vos ne paknopstom įvirtau į laiptinę. Suprantama, išgertas alkoholis nepriekaištingai atliko savo vaidmenį. Pati kalta, neapskaičiavau galimybių. (Tęsinys 2021 08 28 laikraštyje)