Genovaitė ŠNUROVA. Dirbau kolektyve, kuriame daugumą sudarė moterys. Darbas buvo susijęs su visokiausių ataskaitų, sutarčių, protokolų, projektų rašymu. Kitaip sakant, sėdimas. Du mūsų kolegos vyrai jau buvo įpratę prie mūsų moteriškų pasiplepėjimų kavos gėrimo pertraukėlių metu, pasiguodimų, paatviravimų. Iš viso pulkelio moterų tik trys buvo ištekėjusios, visos kitos – išsiskyrusios, o aš – senmergė. Kartais mane tiesiog taip ir vadindavo, mat net trys buvome Daivos, tai kol išsiaiškini, į kurią kreipiamasi, užtrunka. Dėl tokio kreipinio nemačiau reikalo pykti, tuo labiau kad antrąją Daivą vadino Daiva-pamaiva, o trečiąją – blondine. Darbe nusistovėjusios rutinos mes jau net nebepastebėdavome, kol mūsų kolektyvo nepapildė jaunas vyriškis. Robertas buvo šiek tiek vyresnis už mane, neaukšto ūgio, bet toks kažkoks labai moteriškas: mėgo puoštis, daug žinojo apie kosmetiką, kvepalus ir kt. Man su juo buvo labai neįdomu bendrauti, todėl kaip įmanydama jo vengiau. Praėjus gal porai mėnesių, per pietų pertrauką apibėgau keletą parduotuvių, prisipirkau visokiausių reikalingų ir nereikalingų daiktų, o sugrįžusi į darbą virkavau, kad nežinau, kaip viską partempsiu namo. Kai darbo pabaigoje krausčiau prekes iš paketų ir svarsčiau, ko šiandien galėčiau namo nesinešti, Robertas pasisiūlė padėti. Kai jau atėjome prie mano daugiabučio, aš paėmiau jo neštus paketus į vieną ranką, o savuosius į kitą, padėkojau ir jau sukausi eiti, jis, pamatęs, kaip aš atrodau apsikarsčiusi paketais, ir žinodamas, kad man reikia užkopti į trečią aukštą, džentelmeniškai pasisiūlė viską užnešti iki mano buto durų. Sutikau. Ir netgi apsidžiaugiau. O kai priėjome prie durų, tada jau aš norėjau pasirodyti esanti labai dėkinga už paslaugą ir pakviečiau arbatos. Kai išgėrėme arbatą su mano pačios keptais sausainiais, jis neskubėjo išeiti. O aš labai norėjau kažką stipriau pavalgyti, todėl atsiprašiusi svečią ėmiau gaminti vakarienę. Supratusi, kad jis niekur neskuba, kad net nesiruošia išeiti, ruošiau vakarienę dviem. Kitą vakarą po darbo, prisigretinęs prie manęs, Robertas pasakė, kad vakar mano virtuvėje pamiršo pirštines. Pirma mano mintis buvo ta, kad meluoja, nes jokių paliktų pirštinių aš nemačiau, bet kitą minutę pagalvojau, kad gal nepastebėjau kur nors nukritusių. Vėlgi ilgokai sėdėjo, vėlgi vaišinau vakariene. Trečią vakarą jis mane pasivijo einančią namo ir pasakė nežinąs, kaip reikia užpildyti vieną dokumentą, bet darbe nenorėjęs pasirodyti nemokša, todėl būtų labai dėkingas, jeigu aš jam šį tą paaiškinčiau. Manau, kad supratote, jog viskas baigėsi vakariene… Pretekstai užeiti pas mane nesibaigė. O aš gi nenorėjau būti nemandagi ir nevaišinga. Per pietus apsilankydavau parduotuvėse, nusipirkdavau produktų vakarienei, gaminau daug ir skaniai. Anksčiau pati vakarienei užkrimsdavau bet ką, o svečiui gi nepatogu paduoti, tarkime, kruopų košės, dubenėlį pieniškos sriubos ar puodelį arbatos su sumuštiniu. Ilgainiui Robertas jokių pretekstų ateiti pas mane net nesistengdavo sugalvoti. Tiesiog ateidavo ir tiek. Netgi nebūtinai kartu su manimi. Kartais ateidavo ir vėliau. Atsitiko taip, kad aš įpratau prie jo vizitų. Buvo akimirkų, kai netgi apsidžiaugdavau, jog vakare nereikia sėdėti namuose vienai arbatos puodelį apsikabinus ir buku žvilgsniu spoksoti į televizorių, netgi nelabai domintis rodoma laida ar kino filmu. Būdavo ir taip, kad aš pati ant savęs pykau už maistui išleidžiamus pinigus, kuriuos anksčiau susitaupydavau kokiam nors gražesniam drabužiui ar mažai svajonei įgyvendinti (Robertas niekada jokių maisto produktų neatsinešdavo, netgi arbatos), bet tas pyktis greitai praeidavo. Prisipažinsiu, būdavo ir taip, kad kolegės iš manęs pasišaipydavo, jog aš globoju paprasčiausią Alfonsą, bet aš į tai nekreipdavau dėmesio. Tiesa, iki to laiko, kai buvusi mano kaimynė papasakojo, jog gana dažnai mano Robertą matanti su kažkokia šviesiaplauke. Ilgai galvojau, kaip patikrinti vakarieniautojo „ištikimybę“ man, ir sugalvojau. Nupirkau du bilietus į spektaklį, įdėjau į voką, paprašiau jo laiptinėje gyvenantį pažįstamą žmogų, kad tą voką įmestų į Roberto pašto dėžutę. Man buvo įdomu, ar jis, radęs bilietus dviem, pakvies mane eiti kartu, ar kažką kitą. Laukiau iki paskutinės dienos – nepakvietė. Tada nusipirkau dar vieną bilietą, nes norėjau pasižiūrėti, ar jis iš viso ateis, o ir su kuo ateis. Sėdėjau vos ne salės gale, bet akimis vis tiek susiradau jį. Robertas buvo ne vienas, o, ko gero, su ta blondine, apie kurią pasakojo mano kaimynė. Spektaklio, galima sakyti, nemačiau – užvirė kraujas gyslose… Spektakliui pasibaigus sprukau iš salės. Nenorėjau, kad jis pamatytų, jog ir aš buvau. Namo parėjusi rezgiau keršto planą… Kitą dieną kaip visada iš darbo išėjome kartu. Tik aš ne kaip visada, nieko jam nepasakiusi, pasukau į priešingą pusę ir paprašiau Robertą nesekti man iš paskos… Tą patį pakartojau ir kitą dieną, ir trečią, ir ketvirtą… Jis vis bandė paklausti, kur aš einu ir kodėl neinu namo. Aš visada atsakydavau tą patį – turiu reikalų… Kai gal po mėnesį nesibaigiančių mano „reikalų“ jis panoro sužinoti, kodėl aš taip elgiuosi, atsakiau, kad mačiau jį spektaklyje su blondine, todėl nenoriu trukdyti jų laimei. Jis dievagojosi, kad mane įsimylėjo, kad jokios kitos moterys jam neegzistuoja ir kad jis nekaltas dėl spektaklio, nes ta blondinė jį pakvietusi, o jis negalėjęs atsisakyti. Aš garsiai, gal net per daug garsiai, nusikvatojau ir pasakiau, jog tai buvo mano pirkti bilietai, kad aš jį norėjau patikrinti, įsitikinti, ar aš jam reikalinga tik tam, kad vakariene pavaišinčiau, ar šiek tiek daugiau… Tai išgirdus, Roberto veidas pasidarė raudonai mėlynas. Net ausų spalva pasikeitė. Apsisuko ir, nė žodžio netaręs, nuėjo… Darbe elgėmės taip, lyg būtume nepažįstami. Tiksliau, aš vengiau bet kokio bendravimo. Gal po dviejų mėnesių jis, nutaikęs progą, kai darbe buvome likę tik dviese, man… pasipiršo. Aš vėlgi skambiai nusikvatojau ir pasakiau, jog gal ir pagalvočiau, gal ir apsvarstyčiau jo pasiūlymą, jei ne tas melas dėl spektaklio bilietų. Aš šventai įsitikinusi, kad žmogus, sumelavęs vieną kartą, meluos ir kitą, ir trečią, ir ketvirtą. O man tokio žmogaus nereikia…
Related Articles
Dingusiųjų laukti ar apraudoti?
Genovaitė ŠNUROVA Negi nepastebėjote, kad motinų širdys užpildytos kažkokiu keistu, netgi ne visada protu suvokiamu dariniu: per šviesmetį būk nutolęs nuo jos, ji vis tiek jaus, kad vaikui kažkas atsitiko, kad nuo jos bandomos nuslėpti kažkokios šiurpą keliančios detalės, kad ją stengiamasi apgauti stoiškai valdant emocijas.Tik motinų širdys negali patikėti, kad jau nebereikia laukti išėjusiojo, […]
Klasės draugų susitikimas po trisdešimties metų
Genovaitė ŠNUROVA. Kvietimą į klasės draugų susitikimą po trisdešimties metų gavau dar vasarą. Iš pradžių apsidžiaugiau, kad ir mane organizatoriai prisiminė, o vėliau ėmiau svarstyti, ar verta jame dalyvauti. Man, žinoma, ir kitiems klasės draugams jau po penkiasdešimt metų (kai kam gal vienais metais mažiau arba daugiau), o aš po mokyklos baigimo tik keletą jų […]
Praėjusio laiko atgarsiai
Genovaitė ŠNUROVA. Mano istorija gal kiek neįprasta, bet aš vis tiek noriu ją papasakoti. Tuo labiau kad artėjant vasarai buvau priversta viena pasilikti namuose visai savaitei. Taigi, apmąstymams laiko užteko.Turiu prisipažinti, kad Dievu ar kažkaip kitaip pavadintu Tvėrėju tikrai tikiu, bet bažnyčios nelankau. Gal dėl to, kad jos nelankė ir mano močiutė, man nuo vaikystės […]