Šiandien dešimtosios mano vyro mirties metinės. Šią datą savaip paminėjo visi, kas tik prisiminė: muziejus surengė jo darbų parodą, laikraščiai eilinį kartą jį išliaupsino, jam atminti miesto parke buvo organizuotas koncertas, kurio metu kostiumuoti vyrai rėžė kalbas apie mano vyro išskirtinumą, apie talentą, kurio jam gyvam esant tie patys vyrai nepripažino, apie negailestingą likimą, per anksti išplėšusį jį iš gyvenimo.
Manęs, žinoma, niekas neprisiminė, nes ne aš buvau jo mūza, ne aš stovėjau greta jo per oficialius renginius, ne aš rašiau jam kalbas, ne aš lydėjau jį kelionėse.
Aš tebuvau žmona, auginanti jo vaikus (kartą, kai aš gulėjau ligoninėje, o jam teko paimti mūsų pirmagimį iš darželio, auklėtoja pastebėjo, kad jis ne tą vaiką ketino pasiimti kaip savo…), skalbiau, lyginau, gaminau valgį, tvarkiau namus…
Tęsinį skaitykite 2022 08 20 „Utenyje“
