Atvirumo valandėlė

Skaudžiai žvyruoti meilės keliai

                      Dienomis aš jo nematau nei kažkur išeinančio, nei iš kažkur grįžtančio. Nežinau, ką jis veikia, kur būna. Nežinau ir to, kodėl niekas pas jį neateina, kodėl ir jis pats netgi į kiemą kojos nekelia. Tiksliai žinau tik tai, kad jis tame name, esančiame tiesiai prieš mano langus, tikrai yra. Tikrai, tikrai. Ir ne bet kur kitur, o balkone. Ir tai tik tada, kai ankstyvo rudens nakties tamsa apmuturiuoja jį dar ganėtinai  šiltu savo rūbu, matau, kaip  akimirkai pasirodo ir vėl staiga dingsta jo cigaretės raudonas taškelis. Jis rūko. Man atrodo, kad aš netgi dūmą užuodžiu. Arba tik įsivaizduoju, kad užuodžiu. Tuo įtikėjusi, jaučiuosi saugesnė, ne tokia pažeidžiama ir ne tokia vieniša. Žinau, kad šioje trumpoje gatvelėje, kurią mintyse pavadinau savotišku rezervatu, be manęs ir jo, nieko daugiau nėra. Na, nebent priskaičiuotume mums abiem lemties skirtą vienatvę…

                      Telieka paaiškinti, kad jis – tai mano kaimynas Joris, sielos gilumoje  slepiantis labai sudėtingą savojo gyvenimo istoriją…

                      … Nežinau, kodėl mano ir Jorio tėvai statėsi namus atokiau nuo viso kaimo, bet taip arti vienas kito. Aš iki šiol nežinau, kurioje vietoje baigiasi jų kiemas ir kur prasideda mūsų. Manau, kad tai niekam nebuvo svarbu nei tada, kai čia gyvenome abi šeimos, nei tuo labiau dabar, kai gyvename tik mudu: vienturtis anos šeimos vaikas ir aš – vienturtė savo tėvų dukra.

                      Su Joriu (jis gal kokiais trejais  metais  už mane jaunesnis) vaikystėje kažkodėl nesutardavome. Jis turėjo savo draugų ratą, aš – savo. Prisimenu tik tiek, kad jis kažkodėl ateidavo obuoliauti į mūsų sodą, o aš vaikiškai kerštaudama slapčia skindavau jų sodo obuolius. Tikrai ne dėl to, kad tie obuoliai būtų buvę skanesni. Obuoliai kaip obuoliai.

                      Apie Jorio ir jo klasės draugės Rasos meilę žinojo visa mokykla. Vieni, be abejo, atvirai šaipydavosi, pamatę juos vaikštančius susikibusius už rankų, kitiems buvo nė motais: draugaujat, tai ir draugaukit. Žinoma, jie ne tik mokykloje visur būdavo kartu, bet ir po pamokų dar rasdavo bendrų užsiėmimų. Niekas neabejojo, kad ši pora visam gyvenimui…

                      Gal taip ir būtų buvę, jei Joriui nebūtų tekę išeiti į kariuomenę dvejiems metams. Nepamiršau jo išleistuvių, puikiai prisimenu Rasos ašaras atsisveikinant ir pažadus jo laukti.

                      Gal ir būtų sulaukusi, gal ir nebūtų pasimiršę pažadai, jei Rasa išvažiavusi studijuoti nebūtų sutikusi kito. Nauja meilė senąją greitai nugramzdino į nebeišmatuojamas gilumas…

                      Vestuvės, sako, buvusios studentiškos, t. y. be didelių iškilmių, pulko pamergių ir pabrolių. Kažkas tvirtino žinąs, kad Rasos tėvai nebuvo sužavėti dukros pasirinkimu, todėl nė nemanė išlaidauti. Vestuvėse, žinoma, dalyvavo, bet tuo gal ir baigėsi bendravimas su žentu ir jo artimaisiais.

                      Kai Joris grįžo po tarnybos, tėvų namuose ilgai neužsibuvo. Aš ir nesitikėjau, kad jis pasiliks kaime. Žinojau, kad mokykloje jam ypač gerai sekėsi tikslieji mokslai, todėl net neabejojau, kad studijoms pasirinks kažką panašaus. Užtat kai sužinojau Jorio pasirinkimą, ilgai negalėjau atsitokėti… Tėvų ne kartą klausiau, ar jie tikrai gerai žino, ar tikrai gerai išgirdo ir ar tikrai yra tuo įsitikinę. Net supykdžiau juos tokiais savo  klausimais. Klaidos tikrai nebuvo. Joris įstojo į… kunigų seminariją. Tikrai sunkiai patikėjau, kad bažnyčios nelankantis kaimynas, niekada nesižavėjęs dvasininkais ir jų ganytojišku darbu, pasirinks tokį gyvenimo kelią. Žodžiu, buvau priversta patikėti akivaizdžiu faktu…   

                      Su Joriu susitikdavome tik vasaros mėnesiais, kai jis trumpam sugrįždavo iš miesto. Labai knietėjo sužinoti, ar nesigaili savojo pasirinkimo, ar tikrai tai jo pašaukimas, ar tikrai apie kitas profesijas net negalvojo, bet nedrįsdavau. Tuo labiau  kad jis taip pakreipdavo mūsų pokalbių temas, jog to klausinėti atrodydavo netgi nepadoru. Tik vieną vienintelį kartą neatsargiai tarstelėjo, kad viskas galėjo būti kitaip, bet, matyt, pačiam sau netikėtai prasitaręs, skubėjo keisti pokalbio temą.

                      Po poros metų pastebėjau, kad vos tik Joris parvažiuoja pas tėvus, netoli jų namų staiga pasirodo ir Rasa. Labai stengdavosi būti pastebėta ir, ko gero, tikėdavosi, kad buvęs mylimasis  panorės susitikti, pasikalbėti, kartu praleistas dienas prisiminti. Kartą netikėtai užklupta ji pasiteisino, kad ieško kažkada čia matytų vaistažolių, kurių jai labai reikia. Apsimečiau nesupratusi pagrindinio jos tokių paieškų tikslo. Šiek tiek pasikalbėjome, pasiskundė  nelabai pavykusiu šeiminiu gyvenimu. Pakviečiau arbatos. Kol gėrėme, ji mažai kalbėjo. Jos žvilgsnis kažkodėl vis nukrypdavo į mano kaimynų kiemą…

                      Viskas baigėsi tuo, kad po trijų kursų Joris metė teologijos studijas ir vedė Rasą, iki to laiko jau suspėjusią išsiskirti…

                      Nežinau, kaip tokį sūnaus elgesį vertino jo tėvai. Manau, kad jie tikėjosi tokio posūkio vienturčio gyvenime, nes nemačiau jokių ženklų, kad jie dėl to išgyventų. Žinoma, nei aš, nei niekas kitas tikrai nežinojome, kas slepiasi už šypsenos, atsargių pajuokavimų, kad niekada neįsivaizdavo sūnaus vaikštančio su sutana, sakančio pamokslą, gyvenančio vos ne atsiskyrėlio gyvenimą.

                      Kai Joris tapo tėvu, o mano kaimynai – seneliais, visi džiaugėmės jaunos šeimos laime. Tik po keleto metų pirmieji nerimo ženklai jau tapo akivaizdūs…

                      Jorio mama pasakojo apie tai, kad sūnus labai skausmingai išgyveno skyrybas: valandų valandas sėdėdavo akis į vieną tašką įsmeigęs, atsisakydavo valgio, su niekuo nebendravo. Tokia būsena užsitęsė taip ilgai, kad jau darėsi panašu į sunkią ligą…

                      Iš šio, vadinkim taip, letargo miego Jorį išgelbėjo šiek tiek už jį vyresnė netoliese apsigyvenusi moteris. Niekas tiksliai nežinojo, kas ji tokia, iš kur atvažiavo, kodėl būtent čia apsistojo. Neaiškus buvo ir jos statusas. Vieni sakė, kad ji našlė, kiti – kad panelė su vaiku.

                      Veiksmas rutuliojosi pagreitintu tempu: Joris ir toji moteris apsigyveno kartu. Abu atrodė labai laimingi, gražiai sutarė, bet, visų nuostabai, sumanė išvažiuoti gyventi į miestą. Taip ir padarė. Kaip jiems ten sekėsi, niekas nežinojo. Gal net nesidomėjo. Kai mirė Jorio tėvas, laidotuvėmis rūpinosi abu. O kai po poros metų mirė motina, Joris parvažiavo vienas. Ir po laidotuvių neskubėjo išvažiuoti. Tik tada, kai  tėvų namuose ir žiemoti pasiliko, visi suprato, kad jam ir vėl nepasisekė. Jis ir meilė  kažkodėl vaikšto skirtingais keliais…

                      Kurį laiką kaimynas taip ir gyveno: tai kažkur išvažiuoja, tai vėl sugrįžta. Iš pradžių tie išvažiavimai būdavo ilgesni, vėliau vis trumpėjo, kol pagaliau visiškai baigėsi…

                       Joriui turėtų būti per penkiasdešimt. Išvaizdus, fiziškai stiprus vyras dabar gyvena kaip atsiskyrėlis. Labai neaiškus ir jo pragyvenimo šaltinis. Gal tėvų palikimu naudojasi, gal santaupų turi. Aišku tik tiek, kad jokių pašalpų negauna, valdžios slenksčių nemina. Tiesa, jei garbaus amžiaus žmonės paprašo jį sukapoti malkas, sukasti daržą, kažką pataisyti, neatsisako, bet, baigęs darbą, vėl užsidaro namuose. Ir jei ne cigaretės švieselė balkone tamsų rudens vakarą, vargu ar įtartum, kad tuose namuose kažkas gyvena…

                      Gal ne veltui sakoma, kad meilė suteikia sparnus, bet kartais, matyt, juos staiga nukerpa arba nulaužia.

                      Stebiu kartais tą cigaretės švieselę ir  viltingai pagalvoju, kad tokia Jorio būsena laikina, kad ateis laikas, kai viskas pasikeis į gera. Tiesiog turi ateiti. Tikiu tuo. O tą mano tikėjimą sutvirtina kažkur skaityta mintis, kad nereikia kritikuoti žmogaus, delsiančio žengti ryžtingą žingsnį – gal jis tik ilgai renkasi tinkamus batus…

Genovaitė ŠNUROVA