Genovaitė ŠNUROVA
Prieš dvejus metus sugrįžau į Lietuvą. Žinoma, tėvų namus radau tuščius. Suprantama, kitokio gyvenamojo būsto kol kas neturiu, bet esu įsitikinęs, kad turėsiu. Pinigų tam užteks, užsidirbau. Tenoriu savyje „pasidaryti reviziją“, suprasti, ko norėčiau gyvenime, su kuo derėtų susieti savo likimą, kuo galiu pasitikėti ir kuo ne. Gal ir per ilgai trunka visokiausi apmąstymai, bet aš neturiu kur skubėti…
… Per daug skubėjau jaunystėje. Įsimylėjau būdamas vos dvidešimties ir galvojau, kad nei gražesnės, nei geresnės merginos pasaulyje nėra. Reikėjo tada paklausyti savo tėvų, oi, reikėjo… Betgi aš tada pats sau atrodžiau toks protingas, toks savarankiškas, o tėvai beviltiškai pasenę, jų nuomonė iš viso nieko verta.
Vestuves iškėlė žmonos tėvai, o maniškiai į mūsų šventę neatvažiavo. Neįsivaizduojate, kaip aš tada supykau. Mintyse pasižadėjau nekelti kojos į tėvų namus. Iš karto sakau – kėliau, ir netgi labai dažnai. Pamyniau išdidumą ir atvažiuodavau paprašyti pinigų, kai kitos išeities nemačiau. Jau tada supratau, kad tėvai buvo teisūs, kad jie matė ir suprato daugiau, nei aš mačiau per rožinius įsimylėjėlio akinius…
Žmonos tėvai dažnai svaiginosi alkoholiniais gėrimais. Netrukus pastebėjau, kad į taurelę nespjauna ir mano žmona. Man tai, be abejo, nepriimtina, nes tėvų šeimoje buvo vertinamos ir mums, vaikams, diegiamos kitokios moralinės nuostatos. Žinoma, pykomės. Žinoma, kad tikėjau, jog meilė gali viską pakeisti. Ir pakeitė. Ne žmoną, o mane. Aš irgi pradėjau išgėrinėti. Iš pradžių retkarčiais (tik tada, kai pas uošvius nuvažiuodavome), o vėliau ir tik su žmona (jos iniciatyva) susėsdavome už stalo.
Tęsinį skaitykite 2021 04 03 „Utenyje“