Genovaitė ŠNUROVA
Gatvėje sutikti pusamžiai vyrai, keikiantys valdžią, kad vėluoja (mat vidury savaitės buvo poilsio diena) socialinės išmokos ir dar už tai, kad valdžia jiems duoda per mažai pinigų, paskatino diskusiją. Kai paklausiau, kodėl jie, stiprūs jauni vyrai, gyvena ne iš darbo pajamų, o iš pašalpų, išgirdau daugmaž tokį atsakymą: dirbti neapsimoka, kažką užsiauginti pačiam irgi neverta ir ne kas nors kitas, o valdžia turi jais pasirūpinti…
Kaip, manau, supratote, diskusija neišsivystė, jų argumentai buvo neišmušami iš jų smegenų ląstelių, iš jau dešimtmečius besitęsiančio įpročio vis kažką gauti iš valdžios, o bene pats tvirčiausias argumentas – kam dirbti, jei galima neblogai verstis nedirbant…
Laimei, ne visi taip galvoja. Galima sakyti, kad tą pačią minutę prisiminiau darbštuolių šeimą – Gvidą Mariją ir Bronislovą Siručius, gyvenančius Užpalių seniūnijos Žaibiškių kaime, visai prie pat Šventosios. Su šia moterimi likimas buvo suvedęs daugiau nei prieš dešimt metų. Tada, kai ji, surinkusi istorinę medžiagą apie savo kaimą, jame gyvenusius ir tebegyvenančius žmones, norėjo visa tai sudėti į knygutę.
Tęsinį skaitykite 2021 04 03 „Utenyje“
