Suprantu, daug kas gal tik pasijuoks ir iš tokios antraštės, ir iš tokio mano gyvenimo, apie kokį noriu papasakoti. Kai kas gal ir pirštą ties smilkiniu pasukios, gal ir viešai nevartotiną žodį pasakys, bet man tai nerūpi: ko nenoriu girdėti, tai ir negirdžiu, ko nenoriu matyti, tai ir nematau. Kitaip neištverčiau.
Nesitikiu jokios atjautos, jokios pagalbos neprašau, tiesiog neturiu su kuo išsikalbėti. Suprantu ir tai, kad didžiausia mano svajonė pagyventi sau, daug kam gali atrodyti kaip pati didžiausia egoizmo apraiška. Patikinu, taip tikrai nėra. Aš ne prabangos trokštu, ne kruizų aplink pasaulį, ne kalnų didybe grožėtis ar egzotiškais kraštais. Man užtektų tik mažo kambarėlio su langu į saulę, tik keleto valandų laisvo laiko tiesiog pasėdėti nieko negalvojant, tik žmogaus, su kuriuo galėčiau atvirai pasikalbėti. Situacija tokia, kad aš netgi to neturiu…
Tęsinį skaitykite 2022 03 26 „Utenyje“