Genovaitė ŠNUROVAĮ gimtąją Uteną sugrįžti po daugelio metų privertė aplinkybės – labai norėjau įsitikinti, ar tikrai pagal mano norus sutvarkyta tėvų amžinojo poilsio vieta. Kai prieš trisdešimt metų išvykau gyventi ir dirbti į užsienį, tėvai jau buvo mirę. Iš nedidelio pulko giminaičių gimtinėje liko tik gerokai už mamą jaunesnė jos sesuo. Žinoma, artimesnių ar tolimesnių giminaičių buvo ir daugiau, bet jie gyveno toli nuo šių vietų. Ir tai tik, vadinkim taip, senoji karta, o jaunimas pasekė mano pėdomis ir išsilakstė kas kur.
Mano tėvų kapavietę daug metų prižiūrėjo teta. Visas mano rūpestis – kiekvieną pavasarį pervesti jai atitinkamą sumą pinigų įvairioms su tuo susijusioms išlaidoms.
Tetai mirus, kurį laiką tuo užsiėmė pasamdyta moteris. O kai ir ji atsisakė (sveikata nebeleidžia), internetu susiradau firmą, susitariau, kad „uždarytų“ kapavietę, o kai atsiuntė padaryto darbo nuotraukas, atsiskaičiau irgi šiuolaikinio ryšio priemonėmis. Atrodė, lyg ir baigti visi reikalai, susiję su gimtine.
Tęsinį skaitykite 2023 04 01 „Utenyje“
