Gerai, kad šią minutę manęs niekas nemato. Ne, aš nieko blogo niekam nepadariau, man tikrai nereikia slėptis nuo žmonių, bet esu tokios emocinės būklės, kad, pasak mano anūkės, mane pribaigtų bet kokio žmogaus pasirodymas. Be to, mano užverktos akys taip užtinusios, kad beveik nieko nematau. Galva lyg vatinė: nieko negaliu galvoti, nieko protingo pasakyti, jokių apibendrinimų daryti. Jaučiu, daug kas manęs tikrai nesuprastų, kai kam ir situacija gal pasirodytų kasdieniška ir netgi banali. Kitiems, bet ne man…
Sėdžiu savo namo balkone ir stebiu širdį draskantį vaizdą: iš priešais esančio namo jauni vyrai neša ir neša daiktus. Bruka juos į didžiulį konteinerį ir vėl neatsigręždami eina kitų daiktų išnešti. Ta nuojauta, kad visa tai, kas per daugelį metų kaimynų uždirbta, nusipirkta, branginta, atsidurs kažkuriame sąvartyne, neleidžia man jaustis kitaip. Suprantu, būsimiems namo gyventojams tie daiktai nežadina jokių sentimentų – tiesiog šlamštas, ir tiek…
… Mes su kaimynais Julija ir Algiu beveik tuo pačiu laiku statėmės namus viename jaukiame miestelyje. Nors kaimynai buvo apie dvidešimt metų už mus vyresni, tai netrukdė bendrauti šeimomis. Jie turėjo du jau suaugusius sūnus, o mūsų vaikai dar buvo mokyklinukai.
Mes su vyru irgi nebuvome tinginiai, bet stebėdavomės Julijos ir Algio darbštumu. Abu turėjo vadinamuosius valdiškus darbus, bet gal jų netenkino gaunami atlyginimai, gal kitokios priežastys vertė netausoti savęs, nes jie dirbo be atvangos. Dabar net neprisimenu, kiek laikė karvių (tikrai ne vieną ir ne dvi), kiaulių, avių. Tikrai turėjo arklį, didelį pulką žąsų, ančių ir kalakutų. Tikslaus vištų skaičiaus tai gal net patys nežinojo. Kažkur pamiškėje rikiavosi eilė avilių. Nežinau, ar visi buvo pilni bičių, bet kad medumi aprūpindavo visus norinčius jo turėti, puikiai atsimenu. Prie namo nebuvo jokios gėlytės. Manau, ne dėl to, kad Julija nemėgo gėlių, tiesiog gėlės – ne daržovės. Plačiausia lysvė morkų, svogūnų vešėjo palangėje. O dar daugiau visokio gėrio augo laukuose už kokio puskilometrio.
Aš visada mėgdavau anksti keltis, bet kaimynus jau matydavau atsikėlusius. Nebuvome ir iš tų, kurie vakare anksti eina miegoti, bet kaimynai dar nė nesiruošdavo poilsio.
Didelis dviejų aukštų kaimynų namas, esantis šalia mūsų kuklučio, greitai pilnėjo: kas keletą mėnesių čia sustodavo baldus išvežiojantys automobiliai. Praėjus keletui dienų po tokio automobilio pasirodymo, kaimynė jau kviesdavo pasižiūrėti naujo baldų komplekto, sekcijos ar indaujos. Aš tikrai nepavydėjau jiems viso to grožio (dirba žmonės labai daug, užsidirba, tai ir turi), bet stebėjausi, kaip tais deficitų laikais jie visa tai sugebėdavo įsigyti. Tiesa, Algis dirbo vadovaujamą darbą, todėl, be abejo,
ir „reikalingų“ pažinčių turėjo.
Mano kaimynai tikėjosi, kad ir abu jų sūnūs, netgi sukūrę savo šeimas, gyvens kartu tėvų namuose. Gal dėl to buvo du atskiri įėjimai, dvi virtuvės antrame aukšte ir viena apačioje.
Julija mėgo gražius drabužius, išskirtinius papuošalus. Ji man sakė, kad niekada nieko neperkanti turguje, nes ten prekės nekokybiškos, o ir apgavysčių pasitaiko.
Prisipažinsiu, buvo dienų, kai moteriškai pavydėjau kaimynams ir gražių užuolaidų, ir gražiausių indų, ir sietynų, ir kilimų, bet guodžiausi tuo, kad jie už mus su vyru gerokai vyresni, kad mes dar jauni, todėl spėsime užsidirbti pinigų ir patys gražiai įsikursime. Tokios mintys mane guodė…
Kaimynai neturėjo laiko pramogoms, netgi neilgoms kelionėms, atsisakydavo kviečiami į vestuves, jubiliejus, kitokias artimų giminaičių šventes. Daug kas iš jų pasišaipydavo, vadindavo šykštuoliais, bet jie tikrai tokie nebuvo. Priežastis visai kita: pabandyk gi, kad gudrus, rasti žmogų, kuris galėtų juos pavaduoti prie ūkio. Nežinau, ar jie nors kartą bandė tą padaryti, bet mūsų tikrai neprašė. Vargu ar būtume sutikę, nes menkas juokas tinkamai sužiūrėti tokį ūkį. Tuo labiau nepratusiems.
Kai ne tik mes, bet ir kiti artimesni kaimynai kartą pajuokavome, kad Julijai ir Algiui gal tik gulbės pieno tetrūksta, atsitiko nelaimė: nuskendo vyresnysis sūnus, su bičiulių kompanija pramogavęs prie ežero.
Netekties skausmas labai prislėgė abu tėvus ir brolį. Julija ėmė mažiau rūpintis ūkio reikalais. Kiekvieną vakarą grįžusi iš darbo eidavo į netoliese esančias kapines, atsisėsdavo prie sūnaus kapo ir raudodavo, raudodavo. Algis skausmą bandė išgyventi kažkaip vyriškiau: ėmė vengti žmonių, galėdavo valandų valandas sėdėti užsidaręs kambaryje, nieko aplink nematydamas.
Svarbiausia, jaunesnysis jų sūnus šeimoje pasijuto visiškai nereikalingas, nes tėvai, paskendę skausme, į jį nebekreipė jokio dėmesio. Sakė, kad kartą net jam papriekaištavo dėl brolio mirties. Neva jei būtum buvęs kartu su broliu ir jo draugais, nelaimė nebūtų atsitikusi. Ilgai užsitęsęs toks periodas baigėsi labai nelauktai: jaunėlis, pasijautęs tėvų namuose nereikalingas, kartą po vieno barnio trenkė durimis ir, nieko tėvams nepaaiškinęs, išvyko.
Po keleto metų sužinojome, kad Algis serga nepagydoma liga. Tada mano vyras ir sako: „Julija savo skausmą išverkė, o Algis sielvartą degino savyje, todėl taip ir atsitiko.“ Gal ir taip, o gal ir ne…
Į tėvo laidotuves sūnus neatvyko. Pasirodo, jis nepranešė tėvams savo buvimo vietos, todėl motina nežinojo, kur jo ieškoti.
Po laidotuvių Julija neatpažįstamai pasikeitė: sulyso, pražilo, pradėjo nerišliai kalbėti, išpardavė visus turėtus gyvulius, paukščius, netgi bites. Nesunku suprasti, kaip ji jautėsi likusi didžiuliame name viena. Beveik iki aštuoniasdešimties metų jai nereikėjo jokios pagalbos iš šalies. Tik vėliau, kai jau pati nebegalėjo nueiti iki parduotuvės, paprašydavo mane.
Mirė ji taip, kaip ir gyveno pastaruosius keletą metų – tyliai. Kartą, susiruošusi į parduotuvę, užėjau ir pas ją norėdama pasiteirauti, ar reikia ką nors nupirkti. Neįsileido. Paskambinau – neatsiliepė. Kai specialiųjų tarnybų žmonės padėjo įeiti į namą, radome Juliją sėdinčią ant sofos: galva šiek tiek pakreipta į šoną, dešinėje rankoje riekutė batono, o kairėje – tuščias puodelis…
Nežinau, kas paveldėjo kaimynės namus. Aišku tik tai, kad paveldėtojai skuba namą parduoti, todėl užsisakė didžiulį konteinerį, į kurį vyrai neša viską iš namų ir meta. Patikslinu, ne gražiai padeda, o iš tikrųjų meta: tik švyst, tik švyst… Dūžta šviestuvai, brangiausi indai, sekcijų stiklai… Kiekvienas dūžis sminga į mano širdį…
… Negaliu garsiai ištarti žodžių, kurie dabar užstrigę galugerklyje. Jaučiuosi taip, lyg basa stovėčiau ant degančių žarijų ir nebandyčiau net krustelėti. Emocijas gal ir išverksiu, bet kaip užgniaužti savyje mintis apie gyvenimo laikinumą ir visišką beprasmybę…
Genovaitė Šnurova
