Žmogų įvertini, kai prarandi

Genovaitė ŠNUROVA. Kai dar buvau pradinukė, mano tėvai išsiskyrė. Niekas man nepaaiškino, kodėl taip atsitiko: paprasčiausiai tėtis vieną vakarą nebeparėjo namo ir tiek. Neparėjo ir kitą dieną, ir trečią. Tik tada man mama pasakė, kad tėtis gyvens kitur, kad nuo šiol namuose įsivyraus ramybė, kad jei norėsiu tėtį matyti, turėsiu su juo susitarti dėl pasimatymo.
Prisimenu, kad tada vos ne kasdien verkiau. Man labai trūko tėčio. Prisipažinsiu, kad aš jo šiek tiek bijodavau, bet man jis kone kasdien parnešdavo tai šokoladuką, tai kokį žaisliuką, o gavęs atlyginimą, duodavo keletą smulkių pinigėlių. Aš jais labai džiaugiausi, nes tada pati galėjau nuspręsti, ką nusipirkti.
Žinau ir tai, kad mama su tėčiu nuolat pykosi. Kad aš negirdėčiau labai negražių žodžių, man liepdavo išeiti į mažąjį kambarėlį ir iš ten visą vakarą neišeiti. (Tęsinys 2020 03 28)