Genovaitė Šnurova
Tik į pavakarę prisiminiau, kad šiandien mano buvusio vyro mirties diena. Bandžiau prisiminti, prieš kiek metų tai įvyko, bet nesisekė. Daug. Tikrai daugiau nei dešimt, bet kiek tas „daugiau“? Stengiausi tą datą susieti su kokiais nors kitais man svarbiais įvykiais, bet irgi nesėkmingai. Na ir nereikia. Yra svarbesnių dalykų, kuriuos tikrai gera saugoti atmintyje…
Vos prasidėjus pirmiesiems gamtos ženklams, kad jau diena baigiasi supratau, kad toji vyro mirties data man vis dėlto niekaip neišeina iš galvos. Lyg kokia kinivarpa graužiasi vis gilyn į pasąmonės klodus ir niekaip negaliu jos iš ten išmesti ar kaip kitaip sunaikinti. Ir lauke vaikščiojau, ir bandžiau knygą skaityti, ir netgi su nemėgstama kaimyne pasikalbėti – niekas „neužmušė“ minties apie liūdną datą. Nors nežinau, ar man ji tikrai liūdna, nes šitą žmogų savyje aš palaidojau prieš daugiau nei keturiasdešimt metų…
Supratusi, kad savęs neįveiksiu, išsiviriau kvapnios arbatos ir išėjau į terasą. Įsitaisiau patogiai ir leidau mintims skrajoti…
Bandžiau prisiminti ką nors gero apie kažkada mylėtą žmogų. Na, nors pasiusk, niekas neatėjo į galvą. Betgi negalėjo taip būti. Nejaugi jau viskas taip giliai nugrimzdo į praeitį, kad net jokių prisiminimų neliko? Ogi tikrai neliko. O juk ištekėjau mylėdama…
Tęsinį skaitykite 2023 05 04 „Utenyje