Genovaitė ŠNUROVA
Mano darbovietėje vyko remontas. Du bendraamžiai šešiasdešimtmečiai statybininkai (vienas jų man pasirodė pažįstamas, o vėliau paaiškėjo, kad neklydau) perklojo grindis, dažė sienas, lubas, keitė šviestuvus. Mes, darbuotojai, buvome kantrūs: vieni į kolegų kabinetus susikraustė su šūsnimis dokumentų, kiti koridoriuje įsikūrė. Žodžiu, buvome pasiryžę ištverti nepatogumus, nes tikėjome, jog po remonto darbo sąlygos tikrai pagerės.
Kai aš rytais ateidavau į darbą, tie statybininkai manęs lengvai nepraleisdavo per remontuojamą patalpą. Kadangi buvau tamsaus gymio, juodais, ilgais, netgi šiek tiek blizgančiais nuo to juodumo plaukais, jie mėgaudavosi proga pasišaipyti iš manęs, vadindami čigonėle. Ir vis pridurdavo, kad laikas jau būtų paburti. Kitaip sakant, nuspėti ateitį. Pažadėdavau, kad kitą kartą tikrai pabursiu. Vis tikėjausi, kad savo prašymą pamirš. Nepamiršo. O ir aš savo pažadą vieną rytą nutariau ištesėti. Vos įėjau pro duris, iš karto šūktelėjau statybininkams – sėskit, bursiu. Atsisėdo čia pat, kur stovėjo. Netgi teptukų iš rankų nepaleido…
Tęsinį skaitykite 2022 03 10 „Utenyje“
