Rasa MILERYTĖ
Tiesa tokia – be savanorių ne vieno žmogaus gyvenimas būtų ir gerokai sudėtingesnis, ir gerokai liūdnesnis bei vienišesnis. Tą liudija ir uteniškės Adelė bei Alma, pasakojančios apie Raudonojo kryžiaus teikiamą pagalbą ir besidžiaugiančios, kad savanorių veikla ne tik palengvina buitį, bet ir leidžia pasimėgauti bendravimo džiaugsmu, sklaido vienatvę.
Padeda apsirūpinti maistu ir vaistais
70-metė Adelė sako dar nesanti tokia ligota, kad visiškai negalėtų savimi pasirūpinti, tačiau kartais nusilpusioms kojoms visgi prireikia pagalbos. Todėl moteris labai džiaugiasi susipažinusi su Raudonojo kryžiaus savanore Rita. Adelė pastebi, kad žmonės dabar susvetimėję ir, ištikus bėdai, nebėra į ką kreiptis pagalbos, todėl savanoriai yra svarbi visuomenės ląstelė, užtikrinanti, kad niekas neliktų apleistas ir vienišas.
Adelė pasakoja, kad savanorių pagalbos kreipėsi tuo metu, kai jos dukra gyveno svečioje šalyje, o dabar, nors dukra jau grįžusi, tarp Adelės ir savanorės užsimezgė gražūs santykiai, tad jų nutraukti nesinori.
Uteniškė džiaugiasi, kad savanorė ne tik ateina pabendrauti, bet ir, kai reikia, nueina nupirkti produktų ar vaistų. Taip pat ateina ne tik sutartu laiku, bet ir tiesiog eidama pro šalį užsuka pasidomėti, kaip sekasi. „Apie savanorę, su kuria bendrauju, galiu atsiliepti tik gražiausiais žodžiais. Ji labai geras, rūpestingas, malonus, supratingas žmogus. Labai džiugu, kad Raudonasis kryžius teikia tokią pagalbą žmonėms. Ne tik pagelbėja apsipirkti, bet ir suteikia bendravimo malonumą“, – net susigraudina Adelė.
Praskaidrina vienatvę
Jau beveik dveji metai, kai uteniškė Alma bendrauja su Raudonojo kryžiaus Utenos skyriaus savanore. 55-erių moteris gyvena viena. vaikai užsienyje, neturi galimybių dažnai grįžti į gimtinę, tad Almai savanorės apsilankymai, galima sakyti, prilygsta šventei.
Moteris pasakoja esanti neįgali, sunkiai vaikštanti, todėl pati kažkur išeiti, aplankyti draugus ar tiesiog viena pasivaikščioti po parką negali. Bendravimo, prisipažįsta, tikrai trūksta, todėl kai sužinojo apie galimybę, kad namuose ją galėtų lankytų savanorė, – nedvejojo.
„Susipažinome, greitai pavyko užmegzti ryšį. Savanorė, kuri mane lanko, irgi yra vieniša, todėl viena kitą puikiai suprantam. Nemanau, kad vienatvės nepatyręs žmogus galėtų mane suprasti“, – Alma džiaugiasi, kad šiandien ji ir savanorė – puikios draugės.
„Manau, visuomenei labai svarbu, kad būtų kuo daugiau savanorių, kurie įvairiomis veiklomis prisideda prie bendrojo gėrio. Man savanorės apsilankymai labai svarbūs. Juk reikia su kažkuo pasikalbėti, norisi išsipasakoti. Bendraujant ir laikas greičiau eina. Susitikimai praskaidrina vienatvę“, – šypsosi Alma.
Savanoriauti skatina vidinė motyvacija
Almą ir Adelę, kaip ir kitus vienatvę praskaidrinti norinčius uteniškius, lanko Raudonojo kryžiaus savanoriai. Organizacija jau ne vienus metus vykdo projektą „Šilti apsilankymai“. Savanoriai lanko garbaus amžiaus žmones ir dalijasi bendravimo teikiamu malonumu bei padeda apsirūpinti būtiniausiais dalykais – maisto produktais, vaistais, jei žmogus pats negali apsipirkti.
Pasak Skirmantės Kairytės, Utenoje kuruojančios Raudonojo kryžiaus savanorių grupę, savanorystė lankant žmones – sudėtingiausia, bet ir brandžiausia savanorystės forma, tokiai veiklai reikia didelės vidinės brandos.
„Yra daug žmonių, kurie kitus gali paremti finansiškai. jie palaiko tokias idėjas kaip garbaus amžiaus žmonių lankymas, laiko leidimas su jais, tačiau patys nedrįsta to imtis, – sakė S. Kairytė. – Ir tai normalu, nes savanorystė, kai bendraujama tiesiogiai su žmonėmis, reikalauja didelio vidinio nusiteikimo.“
Norint lankyti senolius, sakė S. Kairytė, nereikia specifinių žinių, svarbu tik labai gerai įvertinti savo vidinę motyvaciją ir tai, ar tikrai galėsi skirti tam laiko. Raudonojo kryžiaus savanoriai, dalyvaujantys projekte „Šilti apsikabinimai“, įsipareigoja su lankomu žmogumi praleisti dvi valandas per savaitę. Jei pasikeičia savanorio gyvenimo aplinkybės ir jis nebegali skirti tam laiko – viskas suprantama, bet jei savanoris nejaučia vidinio impulso užsiimti tokia veikla ir nori tik išbandyti save, galbūt nereikėtų pradėti nuo „Šiltų apsilankymų“, nes vyresni žmonės, kaip sakė S. Kairytė, labai greitai prisiriša ir sunkiai ištveria išsiskyrimą.
Dalijasi emociniu ryšiu
Poreikis vykdyti projektą „Šilti apsilankymai“, kaip pasakojo S. Kairytė, atsirado įvertinus faktą, kad vis daugiau žmonių lieka vieniši. Raudonojo kryžiaus turima patirtis rodo, kad yra žmonių, kurie taip ilgai gyveno tyloje, kad prarado kalbėjimo įgūdžius. daugybė žmonių, neturėdami palydovo, po kelerius metus neišeina į lauką. Savanoriai ne tik bendrauja su lankomais žmonėmis, bet ir eina pasivaikščioti, į renginius, jei tik šie išreiškia tokį norą.
S. Kairytė džiaugėsi – savanoriai priimami su pačiomis gražiausiomis emocijomis. Jų laukiančios moterys pasipuošia dailiausiomis suknelėmis, įsisega sagę, pasidažo lūpas, o susitikimui skirtos dvi valandos šnekučiuojantis tiesiog ištirpsta ore.
„Lankomi žmonės yra išsakę norą, kad pas juos ateitų žmogus su įvairiapuse patirtimi, toks, kuris ne tik gebėtų išklausyti, bet ir būtų lygiavertis pašnekovas, – pastebi S. Kairytė. – Tie žmonės, kuriuos lankome, yra nepaprastai įdomūs – jie turi daug patirties, gali papasakoti apie ankstesnius laikus, kaip anuomet gyveno žmonės. iš jų galima gauti patarimų, kaip susitvarkyti su sudėtingomis gyvenimiškomis situacijomis. Labai gražu, kai tarp savanorių ir lankomų žmonių užsimezga ryšys, atsiranda draugystė.“
Kaip teigia S. Kairytė, ryšys tarp savanorio ir lankomo žmogaus užsimezga labai greitai. Aišku, būna ir tokių situacijų, kai paaiškėja, kad dvi asmenybės nesuderinamos tarpusavyje, tuomet ieškoma kito savanorio, bet kai pavyksta rasti bendrą kalbą, nėra jokių tabu. Žmonės dalijasi sveikatos patarimais, moko vienas kitą mankštos pratimų, kalbasi apie šeimos gyvenimą, paliečia gilesnes, sudėtingesnes temas. Kadangi lankomi žmonės jau senyvi, jų galimybės daugeliu atvejų apribotos, jie nebegali užsiimti mėgstama veikla. Todėl labai džiaugiasi, kai savanoris paskaito mėgstamos poezijos knygą arba kartu sprendžia kryžiažodį.