Buvau guodžiamoji, o dabar guodėja

Jau kuris laikas buvęs kaimynas kasdien atvažiuoja pas mane iš kito miesto galo: atsikelia, papusryčiauja ir pas mane. Žodžiu, vos ne kaip į darbą. Aš negaliu jam uždrausti to daryti, nors rytais dar mielai ilgiau pamiegočiau arba tiesiog pasivartyčiau lovoje. Juk esu pensininkė (buvęs kaimynas – irgi), todėl, pasak liaudies, mano dienos, mano naktys. Betgi ne, turiu ropštis iš lovos, skubiai papusryčiauti ir laukti svečio. Tiesa, vienas privalumas visgi yra: jei niekas neatvažiuotų, tai taip ir prabūčiau visą dieną ant naktinių užsimetusi chalatą, o dabar gi privalau padoriau apsirengti. Iš karto paaiškinsiu: kaimynas atvažiuoja turėdamas vienintelį tikslą – išsipasakoti, pasiguosti, patarimo pasiklausti. Žodžiu, esu savotiška nuodėmklausė, nors jo gyvenimą ir be jo vizitų žinau vos ne geriau nei savo. Negaliu jam atsakyti, nes prieš keletą dešimtmečių jis mane savotiškai guodė, palaikė sunkiomis akimirkomis, padėjo susitvarkyti su buitimi. Tada labai sunkiai sirgo mano vyras, tai aš, kur buvus, kur nebuvus, vis pas kaimynus belsdavausi, o jie (Virginija ir Aleksas) mane visada išklausydavo, patardavo, padėdavo. Mes neturėjome automobilio, tai Aleksas mano pasiligojusį vyrą vežiodavo ne tik pas gydytojus, į ligoninę, bet ir į sanatorijas. Po vyro mirties (pirmieji pagalbininkai irgi buvo kaimynai) turėjau rimtų problemų su tuomet paaugliu sūnumi. Jei ne Alekso vyriška pagalba, nežinau, kaip būčiau išsivertusi. (Tęsinys 2021 08 21 laikraštyje)