Pasikalbėkime be pykčio

Genovaitė ŠNUROVA. Žolinės rytas. Jau iš vakaro buvau susiplanavusi ilgiau padrybsoti lovoje, nes nėra kur skubėti. Šventė buvo vakar, todėl nebereikia lyginti išeiginės suknelės, darytis šukuosenos, prie drabužių spalvos derinti dieninio makiažo. Žodžiu, tikrų tikriausia poilsio diena. Tik gamta niekaip negalėjo apsispręsti: lietaus kranelį atsukti ar leisti saulei pasirodyti. Tiesą pasakius, man tai nelabai rūpėjo, juk nieko nesiruošiau lauke veikti, o ant sofos voliojantis bet kaip gerai.
Vos tik ėmiau svarstyti, ar dar ne laikas ropštis iš lovos, išgirdau įnirtingai spaudomą durų skambutį. Akimirką galvojau apsimesti, kad manęs nėra, bet kai ta akimirka baigėsi, knietėjo sužinoti, kas gi čia pas mane atsibeldė. Tylutėliai prisėlinau, nes galvojau tik per „akutę“pasižiūrėti į nekviestą svečią. Bet tas svečias, pasirodo, mano „gudrybes“ jau išstudijavęs – „akutę“ pirštu užspaudė. Kitos išeities nebuvo, teko atrakinti duris. Kaip manote, ką pamačiau už durų?
Taip, taip, žinoma, Jeronimą. Nesipraususį, susivėlusį, užtinusiomis akimis, užkimusį, jokio kvietimo užeiti nelaukiantį didįjį mano oponentą. Be didelių įžangų jam nebūdinga greitakalbe pradėjo pasakoti: „Aš tik dabar grįžtu namo po vakarykštės šventės. Trumpindamas kelią, ėjau pro stadioną, kur vakar šventė buvo. Ten vakar net keletas vyrų vos atitempė didžiulę vietinio tautodailininko padarytą klumpę. Sako, jos ilgis – 2 metrai 37 centimetrai. Lyg ir Lietuvos rekordas turėtų būti. Vakar ją mačiau tik iš toli. Ilgai spėliojau, iš kur drožėjas tokį storą medį gavo. Norėjau prieiti arčiau ir apžiūrėti, bet kelyje pasitaikė gražios moterys, tai negi atsispirsi jų kerams. Tai galvoju dabar, kai šventės vietoje nėra nė gyvos dvasios, apžiūrėsiu. Priėjau ir vos nenumiriau iš baimės: klumpėje gulėjo žmogus. Didelis (jam vos užteko klumpės ilgio), šviesiaplaukis, su tamsia kuprinėle. (Tęsinys 2021 08 21 laikraštyje)