Vis dar negaliu atsistebėti, kad savo močiutės gyvenimo istoriją sužinojau tik tada, kai pati įžengiau į aštuntą dešimtį. O ir tai įvyko visiškai atsitiktinai. Jei mano bene dešimtmečiu vyresnė pusseserė nebūtų sugalvojusi suorganizuoti giminės susitikimo, jei tas susitikimas nebūtų pradėtas šventomis Mišiomis gimtinės bažnyčioje, tai prisiminimai apie močiutę ir tebūtų likę tik vaikiški. Kitaip sakant, tik tie, kuriuos išsaugojau atminty…
… O prisimenu tikrai nedaug. Kai man buvo gal kokie penkeri metai, močiutė man atrodė labai labai sena. Na, tokia sena, kad senesnės net nebeįsivaizdavau. Aš žinojau, kiek jai metų, bet tas skaičius man kažkokią nepaaiškinamą baimę kėlė. Tuo labiau jog močiutė vis kartodavo, kad Dievulis ją gal pamiršo, nes vis dar nepasiima. Kai pasmalsaudavau, kur ji bus, kai Dievulis ją pasiims, močiutė užversdavo galvą aukštyn, paklausdavo, ar aš matau debesis, ir sakydavo, kad ji bus ten, už tų debesų. Aš to niekaip negalėjau suprasti, bet pati dažnai pagalvodavau, kaip ji ten užlips…
Dar prisimenu, kad ji buvo labai uoli bažnyčios lankytoja, kad ten ir mane vesdavosi, o aš nenorėdavau eiti. Man ten buvo labai nuobodu: žaisti negalima, bėgioti negalima, net kalbėti garsiai negalima.
Kai močiutė mirė, aš galėdavau valandų valandas žiūrėti į debesuotą dangų, nes tikėdavausi ją pamatyti. Kažkodėl galvojau, kad ji sėdės ant debesėlio krašto ir mataškuos kojomis. Tai ir viskas, ką aš apie ją prisimenu. Ir jei ne giminės susitikimas…
———
Per mišias aš kažkodėl atkreipiau dėmesį į seną medinį kryžių, kuris austine juosta buvo pririštas prie bažnytinio baldo (nežinau, kaip jį pavadinti) atbrailos. Kai giminaitei pasakiau, kad, mano nuomone, šitas kryžius, netgi pririštas, vargu ar dar ilgai išsilaikys, ji gūžtelėjo pečiais. Suprask: „Baigiasi mūsų giminė, baigiasi ir kryžius. Pasižiūrėk, kiek mūsų beliko, o buvo tiek, kad, visus surinkus, į bažnyčią netilptų.“ Kadangi aš taip ir nesupratau, kuo čia dėta mūsų giminė ir tas senas kryžius, pusseserė papasakojo man ne tik nežinomą, bet ir negirdėtą istoriją.
Pasirodo, mano prosenelis su prosenele gyveno kaime. Abu buvę labai pamaldūs, begaliniai darbštūs, abu žinojo įvairiausių istorijų iš praeities, legendų, kuriomis esą net ir patys netikėjo.
Jiems gimė daug vaikų. Tiesa, ne visi netgi pirmojo gimtadienio sulaukdavo. Mirdavo ir vos gimę, ir jau savomis kojytėmis eiti bandantys. Nors proseneliui labai norėjosi susilaukti dukters, jo norams išsipildyti nebuvo lemta: gimsta vien berniukai ir nors tu ką. Tada kažkas proseneliui pataręs pačiam pasidaryti kryžių, užsidėti jį ant pečių ir pėsčiam (o tai tolimas kelias) nueiti į Vilniaus svarbiausią bažnyčią, ten labai nuoširdžiai pasimelsti, paprašyti Dievą dukters ir su tuo pačiu kryžiumi ant pečių sugrįžti namo. Prosenelis taip ir padaręs. Grįžęs namo, tą kryžių atnešęs į savąją bažnyčią ir ten palikęs. Mano matytas kryžius ir yra būtent tas…
Na ir ką. Padėjo. Ne veltui suvaikščiota. Pagaliau gimė išsvajota dukra. Ji buvo pakrikštyta Anastazijos vardu. Žmonės mergaitės vardu nevadino. Jiems ji buvo Kryžiaus merga…
Mergaitė augo sveika, stipri, nenusileisdavo broliams nė per nago juodymą. Mokėjo ir visus moteriškus darbus, ir vyriškų nevengė. Jai nieko nereiškė jauną eržiliuką suvaldyti, užsikarti į patį aukščiausią medį ir pasižiūrėti, ar keliu niekas neateina, prisijaukinti pikčiausius kaimo šunis…
Suaugusią Anastaziją daug jaunikaičių buvo nusižiūrėję, bet ji visiems atsakydavo. Kuo ją sužavėjo Vincentas, sunku pasakyti. Neturėjo jis nei jokių turtų, nei menkiausios trobelės, bet buvo labai darbštus. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą jaunai šeimai gimė pirmoji dukrelė. Po dvejų metų – antroji, o kai po trejeto metų gimė ir trečioji, atsitiko nelaimė. Mirė vyras. Našlės, likusios su trimis mažomis dukrelėmis, menkas žemės lopinėlis išmaitinti negalėjo. O ir laikai buvo sunkūs. Tada moteris ir apsisprendė – važiuos ten, kur tuomet važiavo nemažai lietuvių, į Samarą. Įsidarbino gamykloje. Mergaites vienas palikdavo, kai išeidavo į darbą.
Kryžiaus merga buvo beraštė – nei skaityti, nei rašyti nemokėjo, bet gyvenimas ją buvo išmokęs ištverti, išgyventi, išlikti… Tiesa, suprato rusiškai, bet viršininkams neišsiduodavo suprantanti. Jie kalbėdavo jos nesivaržydami, o Anastazijai tik to ir reikėjo. Ji puikiai mokėjo manipuliuoti tarp to, kas galima ir kas ne, puikiai žinojo valdžios užmačias, taigi jai nebuvo sunku „susiorganizuoti“ dar ir papildomą pinigėlį. Jei atsitikdavo taip, kad ją pastebėdavo darant kažką neleistino (tarkime, kažką įsikišant į užantį turint tikslą parsinešti namo), Kryžiaus merga apsimesdavo nesuprantanti, kas jai sakoma, kažką veblendavo lietuviškai, o viršininkams nieko kito nelikdavo, kaip tik numoti ranka ir palikti ją ramybėje.
Kryžiaus merga visada pasinaudodavo Samaroje tuomet dažnai kildavusiais gaisrais. Kai tik imdavo kaukti sirenos, ji imdavo blaškytis, gestais rodyti, kad gaisras toje miesto pusėje, kur ji gyvena (nors dažniausiai būdavo atvirkščiai), o namuose mergaitės vienos. Gamykloje kildavusi sumaištis, visi sprukdavo pro duris, o Anastazija tuo būtinai pasinaudodavo: ne tik namo anksčiau grįždavo, bet dar ir kažką užantyje parsinešdavo. Tokiais atvejais niekas išeinančiųjų netikrindavo…
Samaroje gyvendama Anastazija turėjo ištverti ir didelį skausmą – mirė vidurinioji dukrelė. Bijodama, kad ir kitos jos mergaitės nepasigautų tuo metu šiame mieste siautusios ligos, moteris sumanė grįžti į Lietuvą. Tuo labiau kad ir kiti čia gyvenę ir dirbę lietuviai jau krovėsi mantą. O ir daugelio ausis jau buvo kažkokiu būdu pasiekusi žinia, kad Lietuva tapo nepriklausoma. Žinoma, ne iš karto Anastazija tuo patikėjo, bet tie bendradarbiai, kurie buvo išvykę į Lietuvą, pasak jų, apsižvalgyti, sugrįžę pasiimti čia likusių šeimos narių, pasakojo, kad tai tikra tiesa.
Į savo kaimą su jau ūgtelėjusiomis dukrelėmis sugrįžusi Anastazija tapo kone svarbiausiu žmogumi, mat kaimynai į ją žiūrėdavo kaip į prakutusią, ilgai mieste gyvenusią, todėl daug ką mačiusią, suprantančią, galinčią. Pas ją eidavo žmonės norėdami išsiaiškinti jiems rūpimus dalykus, paprašyti patarimo, pagalbos. Jeigu ji ką nors pasakydavo, papasakodavo, buvo laikoma kone šventu dalyku. Niekas nė nemanė Kryžiaus mergai prieštarauti, ja netikėti, abejoti jos tiesomis.
Visi tylomis išklausydavo pasakojimą, kad Rusijoje „Dievas kitoks“, kad visi jam visiškai kitaip meldžiasi. Nežinia, ką kaimo žmonės galvojo tokius pasakojimus girdėdami, nes niekas nieko nekomentavo. Tiesiog tyliai išklausydavo ir, bala žino – tikėdavo ar ne…
… Ilsisi Anastazija gimtojo kaimo kapų kalnelyje šalia penkių savo brolių ir tėvų. Pusseserė sakė, kad dar mažiausiai penki jos broliai buvo išvykę laimės ieškoti kažkur toli į Šiaurę, o gal į Pietų Ameriką, bet į gimtinę nė vienas negrįžo. Kažkur toli toli ilsisi jų kauleliai…
Dabar iš plačios giminės jau likę tik keturi močiutės anūkai. Visi, pasak vieno jų, jau šaukiamojo amžiaus. O proanūkiai išsibarstę po platųjį pasaulį. Dar metai, kiti ir net kapelių nebebus kam prižiūrėti…
Genovaitė ŠNUROVA
