Kerštas nepadėjo išsaugoti šeimos

Prieš keletą dešimtmečių iš lūpų į lūpas keliavusi sparnuota frazė, kad apie vyrų neištikimybę paskutinės sužino jų žmonos, neprarado aktualumo iki šių dienų. Regina nebuvo išimtis… Kad Rolandas įsimylėjo bendradarbę Mildą, kolegoms buvo žinoma. Juk ne veltui sakoma, kad kosulio ir meilės nepaslėpsi. Į pirmuosius Rolando rodomus dėmesio ženklus Milda nereagavo. Vėliau netgi pyko, visokiais būdais vengė bendrų užduočių, eidama po darbo į namus griebdavosi visokiausių gudrybių, kad tik jos nelydėtų Rolandas. Kai kurie bendradarbiai laikėsi nuo jų atokiai, kai kurie nepiktai pasišaipydavo, bet buvo ir tokių, kurie smerkė Mildą, kiti bandydavo „atvesti į protą“ Rolandą. Niekas nepadėjo… Kai po kurio laiko Rolandas jau buvo beatsitraukiąs nuo Mildos, visi pagalvojo, kad pagaliau šita meilės be atsako istorija baigsis. Bet įvyko nenumatytas dalykas – Milda pati ėmė rodyti dėmesio ženklus Rolandui: tai kokį nors darbą už jį padaro, tai pas jį kabinete užsisėdi, tai kuo nors pavaišina, tai į savo namus pasikviečia… Gal dar po pusantrų metų pasklido gandas, kad Milda laukiasi. Visiems buvo aišku, kad Rolandas – būsimo vaikelio tėvas. Vestuvių niekas nesitikėjo, nes Rolandas buvo vedęs, su žmona augino du jau mokyklinio amžiaus sūnus… Kai Milda pagimdė dukrytę, bendradarbiai neskubėjo jos sveikinti, nes juos glumino dviprasmiška padėtis: tada reikėtų pasveikinti ir Rolandą. O ar tai moralu? Ar tikrai galima džiaugtis tokiu įvykiu, kai žinai tikrąją padėtį? Nesvarbu, kad kolegos nebuvo linkę kištis į dviejų suaugusių žmonių santykius, bet pats faktas, kad Rolandas, gyvendamas dvigubą gyvenimą, apgaudinėja žmoną, džiaugsmo niekam neteikė. Kai Rolando žmona Regina sužinojo apie vyro „atsarginę meilę“, Mildos mergaitei buvo jau ketveri metukai. Tada ir prasidėjo… Pirmiausia Regina visas įmanomas „aukščiau stovinčias“ organizacijas užpylė skundais apie tai, kad Milda netinkamai atlieka pareigas, apie galimus korupcijos atvejus, aplaidų dokumentų tvarkymą ir t. t. Komisijos važiavo ir važiavo, o išvadose nieko blogo neparašydavo (Milda tikrai buvo stropi darbuotoja, kompetentinga, sąžininga). Bet tokie tikrinimai trukdė darbui, kenkė įmonės reputacijai, turėjo kitokių neigiamų pasekmių. Galbūt todėl tiesioginis Mildos viršininkas kartą ją pasikvietė ir tiesiog paprašė išeiti iš darbo. Kadangi jokių priekaištų jai pateikti negalėjo, tai pats pasiūlė Mildai įsidarbinti jo draugo įmonėje, kurioje kaip tik tuo laiku trūko specialisto. Moteris taip ir padarė… Toks sprendimas nei Rolando, nei Mildos asmeninio gyvenimo nepakeitė. Tiesa, bendradarbiams vis nepavykdavo išsiaiškinti, kodėl Rolandas nesiskiria su Regina ir neveda Mildos ir kodėl abi moteris tenkina toks gyvenimas, kai reikia dalytis tuo pačiu vyru. Po kurio laiko visi sužinojo, kad degė Mildos tėvų medinis namas, esantis nedidelio kaimo pakraštyje. Gal būtų sudegęs ne tik namas, o ir Mildos tėvai, jei kartu su tėvais gyvenęs moters brolis nebūtų iš kažkur parsibastęs namo gerokai po vidurnakčio. Ugniagesiai atvyko labai greitai, todėl didelių nuostolių išvengta. Kadangi buvo vasara, šeimoje nebuvo rūkančių, elektros instaliacija tvarkinga ir, svarbiausia, degti pradėjo iš lauko pusės, buvo įtartas padegimas. Visi kalbėjo, kad tai gali būti Reginos darbas, bet įrodyti tokį faktą ir surasti padegėją nepavyko. Žinoma, buvo ir tokių, kurie netikėjo, kad tai galimas kerštas dėl meilės, nes koks gi protingas žmogus galėtų keršyti niekuo nekaltiems žmonėms. Apdegusią namo dalį atstatyti finansiškai padėjo ir Rolandas. Mildos tėvai gal niekada ir nebūtų sužinoję, kad tas savanoris padėjėjas, prisistatęs Mildos pažįstamu statybininku, – jų anūkėlės tėvas, jei anūkė, viešėjusi pas senelius, pamačiusi ateinantį Rolandą, nebūtų puolusi jo pasitikti išskėstomis rankytėmis ir šaukti, kad tėvelis atvažiavo… Dar po kurio laiko Mildos mama, vieną rytą nuėjusi į ganyklą, rado kritusią karvę. Vakare karvė buvo sveika, o ryte – nebėra. Veterinarai pirmiausia įtarė, kad gal gyvatė įkando, bet, atlikę tyrimus, nustatė, kad į gyvulio organizmą pateko stiprių nuodų. Vėlgi buvo įtarta Regina, tik, kaip sakoma, nepagautas – ne vagis… Nuo to laiko visas kaimas ūžė. Visi kaltino Mildą, ją smerkė ir tiesiai į akis pasakydavo, ką apie ją mano. Kaimiečius labiausiai piktino tai, kad dėl Mildos amoralaus elgesio kenčia jos tėvai, kad jiems senatvėje nėra ramybės, kad jie jau tiek įsibaiminę, jog be vaistų net užmigti nebegali… Trumpindama pasakojimą, pasakysiu tik tiek: po keleto metų mirė Mildos motina, o našliu likęs tėvas sunkiai pasiligojo. Su juo gyvenęs sūnus, Mildos brolis, tėvu pasirūpindavo, bet tik tada, kai po darbo grįždavo namo. Senukas dar galėjo vaikščioti, pats pasišildydavo maistą, lauke pasėdėdavo, bet net iki artimiausių kaimynų nueiti jau nebeįstengdavo. Kartą sūnus, grįžęs iš darbo, rado tėvą, sėdintį lauke pastatytame pintame krėsle. Eidamas artyn, sūnus galvojo, kad tėvas miega, bet arčiau priėjęs pamatė, kad senolis užmigo amžiams. Po laidotuvių sūnus išsikraustė į miestą, o tėvų namas liko tuščias. Negyvenamą pastatą ne kartą „revizavo“ vagys. Kažkas nusiplėšė lietvamzdžius, kažkam prireikė koklių, todėl pro langą įlindo į vidų ir išsiardė krosnį… Dabar tėvų namuose apsigyveno Milda ir Rolandas. Jų dukra jau studentė, todėl čia atvažiuoja labai retai. Rolando būta labai nagingo meistro: jis gražiai sutvarkė namo vidų, perdengė stogą, pristatė verandą, pasodino sodą. Milda augina daug įvairiausių daržovių, daug kam netgi nematytų dekoratyvinių augalų (juos parduoda), visur, kur tik įmanoma, prisodino gėlių. Ar iš arti, ar iš toli žiūrėk – gražu. Bet kaimo žmonės čia neateina, nenori, kad ir Milda ar Rolandas pas juos lankytųsi. Netgi kai organizuoja kaimo šventes, jų nepakviečia. Visi žino, kad Rolandas pagaliau oficialiai išsiskyrė su žmona, kad jo sūnūs jau seniai savarankiški, bet „neteisėtos meilės“ šiai porai atleisti negali. Netgi tie, kurie tikrai ne be „grieko“…