Vakarėja. Mano kūną pamažu labai atsargiai ima liesti lediniai žvarbos pirštai. Kažkaip savotiškai švelniai, lyg bijodami prasibrauti iki pačios sielos, bet aš net ne kiekvieną skausmingą jos judesį jaučiu. Akys stabteli ties horizontu, kur saulė jau tarsi ir bando susirangyti tarp aukštaliemenių beržų lapijos, bet vis dar lyg ir abejoja: ar jau panirti į pūkinius debesų patalus ir snustelėti iki rytdienos, ar dar pasimėgauti vakaro tyluma.
Sėdžiu vienas savo rankomis pasistatytoje pavėsinėje, kurią vadinu atgailos kampeliu, ir eilinį kartą pats save narstau po kaulelį. Bandau suprasti, kiek klaidų (ir kada) padariau gyvenime, kurie sprendimai ir poelgiai buvo teisingi, kurie abejotini, o kurie iš viso nereikalingi. Kad ir kiek save bekankinčiau, atsakymo nėra.
Ne kartą mačiau ir smerkiančius kolegų žvilgsnius, ir apsimestinį abejingumą jų veiduose. Į akis man niekas nieko nesakė, nepriekaištavo, bet ir nesidžiaugė kartu su manimi, kai, rodos, priėmiau teisingą sprendimą. Tas neutralumas savotiškai žeidė. Žinojau, kad man už nugaros visko būna: ir apkalbų, ir pasmerkimų, ir piktų pasišaipymų, sarkazmo, skaudžių įžeidinėjimų. Bandžiau apsimesti, kad niekas nevyksta, kad galiu nuo visko atsiriboti, bet save apgauti ne visada pavykdavo. O savigrauža kaip šlapias vantos lapas: atsikratei vieno, kitas prilipo…
… Vedžiau labai jaunas. Tiksliau, abu su žmona buvome labai jauni. Gal ir nebūtume skubėję, bet atsitiko taip, kad „prisidraugavome“. Abiejų mūsų tėvai, žinoma, nešokinėjo iš laimės, bet kuklias vestuves suorganizavo. Uošviai sutiko auginti mūsų dukrą, o mums geranoriškai leido pabaigti mokslus.
Tęsinį skaitykite 2022 04 23 „Utenyje“
