Mane su Aleksu supažindino buvusi kaimynė. Abi susitikome miesto parke, sustojome paplepėti, o Aleksas kaip tik tą minutę ėjo pro šalį. Kaimynė ir Aleksas – buvę bendradarbiai.
Džentelmeniškai atrodantis Aleksas pakvietė mus į netoliese esančią kavinukę, pavaišino kava, nupirko po pyragaitį, pasikalbėjome, pajuokavome ir išsiskyrėme: aš nuėjau į vieną pusę, o kaimynė ir Aleksas – į kitą.
Po keleto dienų skambina man toji buvusi kaimynė ir kviečia susitikti. Sutikau, nes laiko turėjau į valias, mat vos prieš keletą dienų išėjau į pensiją, o „ta proga“ mane išprašė iš darbo. Tiesa, kaimynės kvietimas susitikti šiek tiek nustebino, nes nuo to laiko, kai ji išsikėlė iš mūsų namo, buvome iš viso nesimačiusios.
Kai nuėjau į sutartą vietą, kaimynės dar nebuvo. Vos keletą minučių palaukusi, pamačiau, kad ji ateina su… Aleksu. Vėlgi susėdome nedidelėje kavinukėje, vėlgi Aleksas pavaišino kava, o kai, pasikalbėję apie šį bei tą, ruošėmės eiti, kaimynė pasakė, kad šitas susitikimas turėjo tikslą – Aleksas nori bendrauti su manimi, o ji tapo lyg ir savotiška piršle.
Tada ir sužinojau, kad Aleksas seniai išsiskyręs su žmona, kad turi du jau suaugusius vaikus, kad gyvena nuosavame namelyje, kad aptvarėlyje augina keletą vištų, o po langais žydi daugiametės gėlės, kurių nė nereikia prižiūrėti.
Tęsinį skaitykite 2019 07 20 „Utenyje“
