Atleisdama šeimos neišsaugojau

Ištekėjau labai jauna – vos sulaukusi aštuoniolikos. Net nežinau, ar tikrai buvau įsimylėjusi Tomą, ar tik įsivaizdavau mylinti. Apsisprendimą skubino giminės, teigdami, kad nepraleisčiau tokios puikios progos, nes kito tokio „žmogus be jokių priekaištų“ daugiau gali nebepasitaikyti.
Tuoj po vestuvių, kurias mums iškėlė Tomo tėvai, mirė jo močiutė. Kadangi jos butas liko tuščias, mums buvo pasiūlyta jame apsigyventi. Taip ir padarėme.
O, kad žinotumėte, kaip man tada pavydėjo draugės, giminės ir dauguma pažįstamų: puikus, gerai uždirbantis vyras, butas „tarsi iš dangaus“, mėgstamas darbas. Tą idealios šeimos įspūdį dar labiau sustiprinau aš pati, visiems, kas tik norėdavo klausytis, pasakodama apie Tomo rūpestingumą, dėmesį man, bendras išvykas, kartu leidžiamą laisvalaikį.
Po dvejų metų mūsų šeima padidėjo: susilaukėme sūnelio Pauliuko. Nors jis verkdavo ir verkdavo (netgi greitąją kviesdavau, bet jie nuramindavo, kad nieko blogo nėra, kad taip būna visiems naujagimiams), nors aš neturėjau galimybės išsimiegoti, iš darbo grįžtančio vyro visada laukdavau su tik ką paruošta vakariene, besišypsanti, gerai nusiteikusi. Kol jis valgydavo, pasakodavau jam, ką per tą dieną išmoko mūsų vaikelis, ką veikiau aš, klausinėdavau, kaip sekėsi jam.
Po keleto mėnesių pajutau, kad jam tie pasakojimai visiškai neįdomūs, kad, skųsdamasis nuovargiu, dažnai net vakarienės atsisako. Dar po kurio laiko pradėjo gerokai vėliau nei įprasta pareiti iš darbo, pasiteisindamas tuo, kad imasi papildomų darbų, nes nori, kad šeimai nieko netrūktų. Šventai tuo tikėjau ir vis dar pasakojau draugėms apie šeimyninę laimę…
Tiesa, kartą lyg meteoras švystelėjo mintis apie tai, kad vyras meluoja, bet greitai užgeso. Pati save įtikinau, kad taip negali būti, ir ramiai gyvenau toliau. O situacija buvo tokia: užsiminiau kartą vyrui apie tai, kad jis jau gal sutaupė iš papildomų darbų nemažą sumą pinigų, todėl gal vertėtų pagalvoti apie naujus baldus, nes tebesinaudojome močiutės paliktais. Vyras išraudo, sutriko ir pasakė, kad geriau būtų, jei dar ilgiau pataupytume ir ne baldus pirktume, o gal didesnį butą. Šiek tiek paabejojusi, pritariau jo nuomonei.
Kai mūsų sūneliui jau buvo treji metukai, išėjome į miestą pasivaikščioti. Galvojau, kad ir tėtį, iš darbo grįžtantį, pasitiksim, bet… Kai priartėjome prie pastato, kuriame dirbo Tomas, nė viename lange šviesos nesimatė. Galvojau, kad tiesiog prasilenkėme: mes dar mieste, o jis jau namuose. Parskubėjusius namo mus pasitiko… tuščias butas. Tomas grįžo dar po poros valandų, pasiskundė, kad darbe labai pavargo, todėl atsisakė vakarienės ir nuėjo miegoti. O aš neužmigau visą naktį…
Vyrui nieko nepasakojau apie tai, kad su sūneliu buvome jo pasitikti. Labai įdomu darėsi, kas bus toliau. O kai apie to vakaro įvykius papasakojau draugei, ji man „atvėrė akis“ – išpasakojo viską, ką žinojo apie Tomo „papildomą darbą“…
Žinoma, su vyru situaciją aiškinomės triukšmingai. Jis dar bandė išsisukinėti, o galiausiai prisipažino. Viskas baigėsi tuo, kad jis susirinko savo daiktus ir išėjo gyventi pas kitą moterį…
Ilgus metus sūnų auginau viena. Norėjau būti išdidi ir savimi bei vaiku galinti pasirūpinti moteris, todėl jo siunčiamus alimentus visada grąžindavau. Tiesa, dirbau daug. Visada ieškodavau papildomų darbų, kuriuos galėčiau dirbti namuose po darbo. Man sekėsi. Papildomų užsakymų (dėl tekstų redagavimo) daugėjo. Turtų nesusikroviau, bet galą su galu sudurdavau be vargo.
Pauliuko dešimtojo gimtadienio proga sūnaus pasveikinti atėjo Tomas. Kažkaip nedrąsiai įėjo, atsisėdo kamputyje prie stalo, vaikui įteikė dovanėlę, man siūlė pinigų, kurių aš, žinoma, atsisakiau. Gerdamas arbatą, pradėjo kalbą apie mudu. Neva padaręs didelę klaidą, o dabar norėtų ją ištaisyti. Ilgai atsiprašinėjo, pasakojo, kad paskubėjo gyvenimą susieti su ana moterimi, klausė, ką galėtų padaryti, kad aš atleisčiau ir leisčiau grįžti į šeimą.
Kadangi aš jo vizito nesitikėjau, tokio pasiūlymo nelaukiau, nežinojau, ką jam atsakyti. Pasakiau, kad pagalvosianti. Nuo tos dienos prasidėjo dėmesio rodymas ir, kaip aš pavadinau, kelio atgal ieškojimas… Po pusmečio leidau jam sugrįžti. Taip padariau todėl, kad sūnus labai prašė.
Vėl gyvenimas tapo panašus į medaus mėnesį. Visur ėjome kartu, sprendimus priimdavome kartu, netgi smulkiausius pirkinius aptardavome kartu. Po pusantrų metų iš tos „atsinaujinusios meilės“ gimė dar vienas berniukas. Tomas buvo tikrai rūpestingas tėvas. Aš jam ilgą laiką neturėjau jokių priekaištų ir, kaip kažkada, laukdavau namuose su tik ką išvirta vakariene, pasiruošusi išklausyti, padėti, patarti. Taip tęsėsi beveik šešerius metus. Vieną vakarą mūsų vyresnysis sūnus parėjo namo neįprastai liūdnas ir susimąstęs. Ilgai negalėjau išklausti, kas atsitiko. Tik kitą dieną pasakė, kad tėtis vėl turi kitą moterį…
Abu sutarėme kol kas nieko jam nesakyti, bet akylai stebėti jo elgesį, vėlavimus iš darbo, dažniau (tiesiog dėl išgalvoto reikalo) prašyti pinigų ir t. t. Prireikė šiek tiek daugiau nei metų, kad būtų „pagautas su įkalčiais“. Žinoma, mums šiek tiek padėjo draugai. Ypač pasistengė tokio tėvo elgesio netoleruojantis sūnus.
Tomui vėlgi nieko kito neliko, kaip tik išeiti. Žinoma, to dar reikėjo palaukti…
Dabar jau šeimą sukūrė ir vyresnysis mūsų sūnus, iš paauglystės metų baigia išaugti antrasis, o Tomas neseniai bandė pakartoti seną savo triuką – prašyti atleidimo, leisti sugrįžti į šeimą, mat naujoji žmona jo nesupranta, dėl jo nesistengia, o kartais netgi pavadina nevykėliu…
Šį kartą sprendimą priėmiau ne viena. Abu sūnūs irgi tarė savo žodį. Mane labai nudžiugino tai, kad mūsų visų trijų nuomonės sutapo – nebeatleisti, nes šitas veiksmas gali neturėti pabaigos…
Nesidomiu Tomo gyvenimu. Nežinau, ar jis tebegyvena su ta pačia moterimi, ar jau vėl su kita. Skaudu, žinoma, kad būtent šitaip susiklostė mano gyvenimas, nes aš labai norėjau gražios šeimos, bet ką darysi – su lemtimi nepasiginčysi…