II. Apie dorybes, aistras ir kovą su aistromis
- Ne vien darbuose apsireiškia Dievas, bet ir per mūsų paprastumą ir nusižeminimą juos darant: „Mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9), ir atmestinas Dievui yra tas, kuris dirba nenusižeminęs.
- Liga kartais siunčiama nuodėmėms apvalyti, o kartais – kad nusižemintų išsiaukštinusysis.
- Maloningas mūsų Valdovas ir Viešpats Jėzus Kristus, matydamas, kad kas nors yra labai tingus žygdarbiui – dvasiniam tobulėjimui, jam suteikia negalią – kaip lengvesnę žygdarbio formą, tokiu būdu apvaldydamas jo sielą nuo piktų minčių ir aistrų.
- Viskas, kas mums atsitinka regimo ar neregimo, būna priimama trejopai: arba į tai žvelgiama gerai (palankiai), arba aistringai, arba vidutiniškai. Aš mačiau tris brolius, kurie patyrė nuostolių: pirmasis dėl to išgyveno, antrasis tai priėmė be liūdesio, o trečias – su dideliu džiaugsmu.
- Mačiau aš žemdirbius, kurie sėjo vienodą sėklą, tačiau kiekvienas iš jų turėjo skirtingus ketinimus: vienas – kad galėtų skolas apmokėti, kitas – kad praturtėtų, o trečias – kad savo Valdovą pagerbtų dovanomis. Vieni iš jų už savo darbus norėjo užsitarnauti šiuo gyvenimo keliu einančių žmonių pagyrimą, kiti – įpykinti pavydų savo priešą arba išvengti žmonių priekaištų dėl tinginystės. Štai šių žemdirbių sėklų pavadinimai: pasninkas, budėjimas, išmalda, įvairūs tarnavimai ir kita. O savo ketinimus broliai tegul patys nuodugniai apsvarsto Viešpatyje.
- Kaip semdami vandenį iš šaltinio kartais nepastebimai pasemiame ir rupūžę, taip ir siekdami dorybių dažnai patys nepastebėdami įgyjame ir slaptoje įpintas aistras. Taip su meile susipina pasileidimas, su protingu svarstymu – perdėtas griežtumas, su išmintimi – vylingumas, su romumu – įtarinėjimai, lėtumas, tingumas, nepaklusnumas, su džiaugsmu – savimonė, su viltimi – tinginystė, su vidine tyla – liūdesys ir tinginystė, su tyrumu – kartėlis, su išmintingu nusižeminimu – perdėtas drąsumas, o už jų visų kaip užnuodytas maistas slypi puikybė.
- Nereikia liūdėti, jei ko nors prašydami iš Viešpaties to iš karto negauname ir ilgai nebūname išklausomi. Pats Viešpats norėtų, kad visi žmonės vienu akies mirksniu taptų be žalingų aistrų, tačiau sutinka mūsų laisvos valios pasipriešinimą.
- Visiems Dievo prašantiesiems, tačiau to negaunantiesiems tai nesuteikiama dėl kokios nors priežasties: arba dėl to, kad prašo anksčiau laiko; arba dėl to, jog prašo virš savo galimybių; arba dėl savo puikybės; arba dėl to, kad gavę tai, ko prašo, imtų didžiuotis arba dvasiškai apsileistų.
- Būna, kad ne tik ištikimiesiems, bet ir neištikimiesiems dingsta visos aistros, tačiau pasilieka tik viena – išdidumas, kuri kaip blogis pirmauja ir pakeitęs visas kitas aistras yra toks žalingas, jog gali nublokšti žemyn iš pačių aukštybių.
- Aistros sieloje yra sunaikinamos dangiškąja ugnimi.
- Kartais demonai patys atsitraukia, kad taip mus įstumtų į nerūpestingumą ir apsileidimą. Paskui staiga vargšę sielą netikėtai užpuola, ją apvagia ir išmoko visokiausių ydų iki tokio lygmens, kad ji pradeda kovoti pati prieš save.
- Pažįstamas man ir kitoks šių žvėrių – piktųjų dvasių – atsitraukimas. Tai atsitinka tuomet, kada siela visiškai panyra į nuodėmingus įpročius ir šie joje įsitvirtina. Panašų pavyzdį matome, kada kūdikiai ima čiulpti pirštus, kai motina jiems nebeduoda krūties.
- Kartais aistros atsitraukia ir nuo tų, kurie tapo visiškai paprasti ir pagirtinai nepiktybiški. Tokiems pagalbą siunčia pats Dievas,„nes Jis gelbsti geros širdies žmones“(plg. Ps 7, 11) ir, jiems nežinant, juos išlaisvina iš aistrų. Jie panašiai kaip nurengtas kūdikis nepastebi savo nuogumo.
- Žmogaus prigimtyje nėra nodėmės ir aistrų. Dievas nėra aistrų kūrėjas. Jis dovanojo mums daugybę dorybių: tokių kaip išmalda – nes ir pagonys yra atjaučiantys; meilę – nes ir nekalbantys gyvūnai kartais lieja ašaras; tikėjimą – nes visi mes jį iš savęs pagimdome; viltį – nes kai skolinamės ar skoliname, sodiname ar laivais plaukiame, tai darome vildamiesi praturtėti. Tad tuo remiantis galima sakyti, kad meilė ir kitos dorybės yra prigimtinės ir dėl to mums nėra svetimos. Tad tegul gėdijasi tas, kuris pateisindamas savo apsileidimą sako, jog negali turėti dorybių, nes iš prigimties yra silpnas.
- O kalbant apie tyrumą, pykčio neturėjimą, maldą, budėjimą, pasninką, nuolatinį gailestingumą, tai šios dorybės yra aukščiau mūsų prigimties. Kai kurių mus išmokė dori žmonės savo pavyzdžiu, kitoms išsiugdyti kaip pavyzdys buvo Angelai, o dar kitų Mokytojas yra pats Žodis – Dievas.