Tik dabar pastebėjau, kad bute visiškai tamsu. Galėčiau atsikelti, paspausti baltą mygtuką ir viskas pasikeistų. Tikrai galėčiau, betgi visa savo esybe jaučiu, kad nenoriu to daryti. Tiesiog net krustelėti nenoriu. Kažkokia nesuprantama jėga laiko mane savo gniaužtuose ir nė neketina paleisti. O aš, tiesą sakant, nė nemanau jai priešintis…
Tuščioje galvoje keistai susiraizgiusi viena vienintelė mintis – kaip gali atsitikti, kad iš realiai egzistavusio žmogaus neliko nė dulkelės. Tiesiog nieko. Visiškai…
… Mano kaimas vasarą tiesiog atgydavo nuo vaikiško klegesio, nuoširdaus juoko ir nekaltų išdaigų. Anksčiau nesusipratau, o dabar nebeturiu ko paklausti, kodėl mane visai vasarai tėvai išveždavo į miestą pas tetą (mamos seserį). Gerai nors tiek, kad toji miesto dalis beveik niekuo nesiskyrė nuo kaimo: kiemuose ir vaismedžių augo, ir uogakrūmių, ir netgi viena kita nedidelė lysvelė braškių puikavosi.
Nuobodu man ten būdavo, visai nelinksma, gal todėl iš neturėjimo ką veikti nuklysdavau į svetimus kiemus, įsisukdavau į braškynus, įsikardavau į obelis. Dažniausiai mane tetos kaimynai nelabai gražiai išvadindavo, liepdavo nešdintis ir daugiau čia nesirodyti. Kur jau aš nesirodysiu…
Vienintelė pramoga – pusbrolis Rimas, vienturtis tetos vaikas. Nors jis už mane keleriais metais vyresnis, aš nuo jo beveik nesitraukiau. Pasak tetos, buvau tiesiog prisisegus. Tai buvo tiesa. Sekiojau Rimui iš paskos, tupėjau jam už nugaros ir per petį žiūrėjau, kaip baltame popieriaus lape atsiranda gražus piešinys. Netgi bandžiau pamėgdžioti jo eiseną. Rimas visokiais būdais stengėsi manęs atsikratyti, o ir teta liepdavo jam netrukdyti. Žodžiu, jaučiausi niekam nereikalingas vaikas…
Kai man buvo kokie trylika metų, kartą paprašiau Rimą pamokyti mane piešti (tada aš jau supratau, kad Rimas dailininkas). „Gerai, – tepasakė ir liepė man sėstis priešais virtuvės langą. – Matai kieme medžius? Matai tolėliau pastatus, debesis, žydinčius gėlių krūmus?“ Ir galvos linktelėjimu, ir aiškiai ištartu „matau“ patvirtinau savo matymus. „Tai ir piešk“, – tarstelėjo mano mokytojas ir nuėjo…
O aš nuo pat vaikystės grojau akordeonu. Jau net muzikos mokyklą lankiau. Atsitiko taip, kad kartą Rimas paprašė mane išmokyti groti man patinkančiu muzikos instrumentu. Sutikau, kodėl gi ne. Pasiimk, sakiau, akordeoną, atsisėsk patogiau, užsidėk jį ant pečių. Jis klusniai vykdė mano nurodymus. Paskui paklausiau, ar jis mato baltus klavišus. Sulaukusi patvirtinimo vėl paklausiau, ar jis mato juodus klavišus. Patvirtino matąs. „Tai ir grok“,– pasakiau ir išdidžiai nuėjau… Žodžiu, atkeršijau.
Rimas netapo muzikantu, o aš netapau dailininke…
Kad ir kaip ten būtų, neturėjau jokio artimesnio žmogaus už Rimą. Nelabai jis buvo linkęs su manimi ilgėliau bendrauti (jam jau merginos rūpėjo, o ne aš), bet kartais atvirai pasikalbėdavome. Jis netgi slapčiausias mintis man patikėdavo. Aš jam savo paaugliškas godas išsakydavau. Buvome sutarę, kad niekas kitas neturi žinoti mūsų paslapčių. Buvau įsitikinusi, kad abu laikomės duoto žodžio…
Tik tada, kai paskui Rimą pradėjo sekioti pulkai merginų, kažkaip nužiūrėjau, kad jis – labai patrauklus jaunuolis: gražiai nuaugęs, sportiškas, mokantis bendrauti, turintis subtilų humoro jausmą. Netgi man jis patiko…
Kol jis su visomis merginomis elgdavosi vienodai draugiškai, aš į jo gerbėjas nekreipiau jokio dėmesio. Tik tada, kai prie jo „prisisegė“ Inga, suklusau. Toji mergina man labai nepatiko. Nežinau kodėl. Tiesiog atstumianti, ir tiek. Aš jau nebeidavau į savo pamėgtą vietą prie upės, nes žinojau, kad ten gali būti Rimas su Inga. Netgi tais atvejais, kai Ingą pamatydavau kažkur einančią vieną, pasukdavau į kitą gatvės pusę. Jei tokios galimybės nebūdavo, stengdavausi pasislėpti už kokio krūmo, medžio ar tiesiog apsimesti, kad jos nematau. Turiu pasakyti ir tai, kad savotiška neapykanta buvo abipusė. Inga irgi manęs nemėgo.
Žinoma, į vestuves Rimas mane pakvietė. Buvau apsisprendusi neiti, bet paskutinę dieną apsigalvojau. Nuėjau, bet žiūrėdama į jaunavedžių porą visą laiką įtikinėjau save, kad pusbrolis labai suklydo pasirinkdamas į žmonas būtent šią merginą. Keisčiausia tai, kad nei pati sau, nei niekam kitam negalėjau paaiškinti tokio nusistatymo priežasties. Tiesiog kažkokia atstūmimo reakcija veikė be perstojo. Gailėjau Rimo, nes, kad ir kaip ten būtų, tai buvo vienintelis mano sielai artimas žmogus…
Po kurio laiko mūsų keliai išsiskyrė. Rimas su žmona liko gimtajame mieste, o aš išvykau, pasak draugės, laimės ieškoti. Nelabai man sekėsi. Tiesa, įsikūriau Anglijoje, dirbau ir bandžiau įtikinti save, kad viskas gerai. Su Rimu retkarčiais susiskambindavome. Tie pokalbiai niekuo nesiskyrė nuo dviejų nieko vienas kitam nereiškiančių, atsitiktinai susitikusių žmonių pokalbių – koks oras, kas naujo, kaip sekasi… Atsakymai dažniausiai tebūdavo trumpučiai – „viskas gerai“, „nieko naujo“, „kada parvažiuosi“.
Tiesa, kartą Rimas buvo atvažiavęs pas mane. Kalbantis supratau, kad ilgokas išsiskyrimas ir nemažas atstumas nesugebėjo mūsų pakeisti – nuoširdžiai vienas kitam išsipasakojome smulkiausias gyvenimo detales, iš giliai slėptų sielos užkaborių ištraukėme ten laikytas ir nuo svetimų akylai slėptas paslaptis, nuoskaudas, nusivylimus. Man pasirodė, kad Rimas kažkoks prislėgtas, liūdnas. Iš trumpų atsakymų į mano gal netgi nelabai korektiškus klausimus suvokiau, kad laimės šeimoje jam susikurti nepavyko. Nesvarbu, kad stengėsi šypsotis, bandė kažką linksmo pasakoti, bet akys buvo tokios iškalbingai liūdnos ir reiškė daug daugiau, nei šypsena pridengti žodžiai…
Kai trumpam buvau parvažiavusi į gimtinę, su Rimu pasimatėme vos keletą minučių. Inga, sužinojusi apie mano vizitą, pasistengė padaryti viską, kad mes neturėtume galimybės ilgėliau pabendrauti.
Sugrįžusi į savo naujuosius namus Anglijoje, bandžiau paskambinti Rimui. Jis, vos man pasisveikinus, pasakė, kad dar nežinąs darbo grafiko, todėl nieko negalintis pasakyti, ir padėjo ragelį. Supratau, kad Inga buvo šalia, o Rimas nenorėjo išsiduoti, kad skambinu aš. Paskambinusi kitą kartą, ragelyje išgirdau Rimo balsu ištartą frazę, kad aš supainiojau numerį. Irgi viskas buvo aišku. O vėliau į mano skambučius Rimui niekas neatsakė. Kažkelintą kartą paskambinusi išgirdau „automatinės moters“ balsą, kad numeris nebenaudojamas. Labai ilgai verkiau. Svarsčiau, kodėl tas vienintelis man brangus žmogus nebenori su manimi bendrauti. Tikrai labai išgyvenau…
Kai eilinį kartą susiruošiau parvažiuoti į tėviškę, paskambinau draugei ir, tarsi tarp kitko, paklausiau, gal ji ką nors girdėjusi apie Rimą. Jos atsakymas mane pribloškė. Šoko būsena tęsėsi visą amžinybę. Draugė pasakė, kad Rimas žuvo avarijoje. Kur palaidotas, ji nežinanti…
Parvažiavusi į gimtinę, pirmiausia norėjau aplankyti Rimo kapą. Nusipirkau gėlių, keletą žibintėlių, o kai susiruošiau eiti, supratau, kad iš tikrųjų nežinau kur eiti. Teliko vienas vienintelis kelias sužinoti – nueiti pas Ingą.
Geriau būčiau nėjusi… Čia dar kartą buvau šokiruota… Pasirodo, jokio kapelio nėra. Jokios urnos irgi nėra, todėl nei gėlių, nei žvakių tikrai nereikia. Taip, Rimas žuvo, taip, jis kremuotas. Taip, jo pelenai supilti į urną. Taip, ji niekur nepalaidota – pelenai išbarstyti pavėjui į kažkurios upės (net neįvardijo kurios) vandenis…
Tikrai buvo žmogus… Tikrai… Ir tikrai neliko nieko… Net kuklučio kapelio, prie kurio galėtum pasimelsti, žibintėlį uždegti, paprasčiausiai parymoti, tyliai riedančią ašarą nubraukti.
Neliko nieko… Visiškai nieko… Tarsi net nebuvo nieko…
Genovaitė ŠNUROVA
