II. Apie atgailą
- Saulės spindulys, per plyšį prasiskverbęs į kambarį, taip viską apšviečia, kad tampa matomos net ir smulkiausios dulkelės, tvyrančios ore. Panašiai yra ir tuomet, kada Dievo baimė aplanko širdį – ji parodo visas nuodėmes.
- Kaip vanduo nuplauna raides, taip ir ašaros nuvalo nuodėmes.
- Kaip raidės, neturint vandens, gali būti išnaikintos ir kitais būdais, taip ir siela, kuri nebeturi ašarų, gali būti apvalyta liūdesiu, giliais atodūsiais ir sielvartu.
- Nauja žaizda gyja greitai, o įsisenėjusios sielos žaizdos gydomos labai sunkiai, tačiau yra pagydomos.
- Kaip yra gėda tam, kuris, ką tik palaidojęs tėvą, iš karto atšventė savo vestuves, taip ir atgailaujančiajam dėl savo nuodėmių nepadoru ieškoti ramybės šiame pasaulyje ir garbės žmonių akyse.
- Kaip skiriasi nuteistųjų gyvenimas nuo paprastų piliečių, taip turi skirtis ir atgailaujančiųjų gyvenimo būdas nuo nekaltųjų.
- Sielos jausmas yra natūrali prigimtinė savybė, bet nuodėmė šį jausmą nustelbia. Žmogaus sąmonė arba sustabdo blogį, arba sumažina jo įtaką. Sąmonė yra sąžinės pagimdyta, o sąžinė – tai Angelo Sargo, kuris mums duodamas krikšto metu, žodis ir priekaištas. Todėl mes ir pastebime, kad krikštu nepašventinti žmonės sieloje nebūna taip kankinami už blogus darbus kaip tikintieji.
- Norintieji atsikratyti nuodėmių naštos tegul nenustoja lieti karštų ašarų ir lai nenutraukia tylios širdies raudos, kol nepamatys atėjusio Kristaus, kuris nuritins nuo jų širdies įniršio akmenį ir jų protą kaip Lozorių išlaisvins iš nuodėmės pančių, liepdamas savo tarnams – Angelams: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“(Jn 11, 44) į palaimintąjį neaistringumą. Tęsinį skaitykite 2019 07 20 „Utenyje“