Po Užgavėnių, pasibaigus šiai nacionalinei demonavimosi šventei, ateina rimtas laikas susimąstyti. Prasideda gavėnia – laikotarpis prieš šv. Velykas, skirtas Kristaus kančioms ir mirčiai už žmonių nuodėmes atmąstyti. Šis keturiasdešimties dienų laikotarpis kalba apie esminius krikščioniškus dalykus: tikintieji raginami nuvalyti savo širdį / sielą / protą, peržvelgti savo gyvenimą ir atgailos bei susitaikinimo dvasia ruoštis švęsti Kristaus prisikėlimą. Gavėnia – tai laikas, kai Viešpats mus ragina vėl prie Jo grįžti ir laukia mūsų atsako, nes Dievas yra asmuo, o asmuo reikalauja teisingo santykio.
Reikia pripažinti, kad gavėnios ir Velykų supratimas – ne visiems įkandamas. Per šv. Velykas yra net trys šventiniai laisvadieniai, tačiau ne šiaip atsipūtimui nuo darbų, o gyvenimui permąstyti, atgailai ir apsisprendimui pasikeisti. Kitaip tariant, tai būtų jau atsivertimas, fizinis ir dvasinis žmogaus atsigręžimas į Dievą. Tačiau kaip atgailauti ir ruoštis švęsti Velykų tridienį, jei tuo realiai netiki, jei Jėzaus Kristaus PRISIKĖLIMO supratimas tolimas tarsi kelias iki mėnulio.
Gavėnia prasideda Pelenų dieną ir baigiasi Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės Kristaus vakarienės Mišių pradžia. Pelenų diena – pirmoji diena po Užgavėnių. Iš kitų dienų ji turėtų išsiskirti ypatingos atgailos dvasia, kai išreiškiamas asmeninis žmogaus troškimas atsiversti ir sugrįžti pas Dievą. Tačiau tai – eilinė darbo diena, todėl šv. Mišiose paprastai dalyvauja tik keliolika vyresnio amžiaus žmonių. Dirbantys ir kiti jaunesnių kartų atstovai lieka nuošaly nuo prieššventinio jaudulio ir susimąstymo – pelenų barstymas simbolizuoja ne tik gavėnios, kaip atgailos, laikotarpio pradžią, bet ir nusižeminimą bei nuoširdų siekį atsiversti ir tikėti Evangelija.
Todėl pirmąjį gavėnios sekmadienį tenka bažnyčioje ir pelenais barstytis, ir papildomą Evangeliją apie maldą – pasninką – išmaldą išgirsti. Popandeminis laikotarpis parodė, kad ir didesnėse (dekanato centro), ir mažose (provincijos) parapijose tikinčiuosius galima sutikti bažnyčioje tik sekmadienio šv. Mišiose.
Įžvalgomis gavėnios tema dalijasi žurnalistė, feisbuko projekto „Tekstai-kontekstai“ redaktorė, naujųjų laikų istorijos magistrė Lina DŪDAITĖ-KRALIKIENĖ, tikybos ir etikos mokytoja metodininkė, filosofijos bakalaurė, vadybos magistrė Vilma STEPUTAITIENĖ ir Leliūnų šv. Juozapo parapijos klebonas, Pakalnių Švč. Trejybės ir Burbiškio Švč. Jėzaus Širdies parapijų administratorius kunigas teologijos licenciatas Andrius ŠUKYS. Pokalbį moderavo ir parengė doc. dr. Irena RAMANECKIENĖ.
Irena: Šiuo metu labiausiai derėtų kalbėti apie gyvenimo permąstymą, atgailą, atsivertimą ir fizinį bei dvasinį žmogaus atsigręžimą į Dievą. Šis laikas, raginantis nusigręžti nuo kasdienių darbų, unikalus. Jis turėtų būti didžiausia dovana pačiam sau, kai nemeilės ir nedėmesingumo sau nebeturime kuo maskuoti…
Lina: Pūga už lango primena: dar per anksti daržų, darželių ir aplinkos gražinimo darbams. Net daigai ant palangės dar tik kelia gležnas kilpeles, nereikalaudami rūpesčio. Augalas kartais protingesnis už žmogų. Jam dabar labiausiai reikia dangiškos šviesos, kurios neatstos jokios pakabintos papildomo apšvietimo lempos. Gavėnia tradiciškai – tylos ir susikaupimo metas. Taigi, nemeilės sau negalime užmaskuoti nei triukšmingais vakarėliais, nei susitikimais su draugais, nei nereikšmingais pokalbiais ar kitu foniniu triukšmu.
Tęsinys 2023 03 18 „Utenyje“
