Vytautas KAZELA. Pagaliau Utenos turizmo informacijos centras (TIC) turi patalpas miesto centre – šį pavasarį iš miesto pakraščio (Stoties g. 39) persikėlė į šalia Utenio aikštės (Bažnyčios g. 1) esančias patalpas. Į suremontuotą erdvę Utenos TIC persikėlė jau šiek tiek anksčiau, bet duris lankytojams atvėrė nuo birželio 1-osios. Direktorė Rasa Jasinevičienė sako, kad turistų srautai tokie, kad net nebuvo juntama, jog centras pakeitė patalpas: „Nėra jokio blaškymosi, žmonės lengvai susiranda mus ir noriai naudojasi centro paslaugomis.
Darbo kuo toliau, tuo bus daugiau. Sukūrėme Utenos „Laimės kelią“ su penkiolika interaktyvių stotelių, jos pažymėtos laimės pasagėlėmis. Visos pasagėlės turi savo QR kodus, kur yra visa informacija apie tas vietas. O interaktyvu yra tai, kad atsisiuntus į telefoną programėlę „Laimės keliu“ galima keliauti su burmistru. Nereikia net gido – burmistras apie viską pasakoja tarmiškai ir pasako, kur eiti toliau.
Norint pereiti visas stoteles, reikia 3–4 valandų. Bet pereiti su burmistru kokias 5–6 stoteles visi gali. Daug žmonių nori išbandyti mūsų maršrutą – atvažiuoja, registruojasi. Atspausdinome ir lankstinukus šiam maršrutui. Keliautojai ateina pas mus, pasiima lankstinuką ir keliauja „Laimės keliu“. Maršrutas pritaikytas pandeminiam laikotarpiui – nereikia gido, nereikia būriuotis: parsisiunti programėlę ir pirmyn! Keliaudamas surandi tokias vietas! Sužinai jų istorijas. Pavyzdžiui, buvusio Žemės ūkio banko pastatas arba Šaulių namai. Ten dalelė mūsų istorijos.
Šiomis dienomis šventėme Bernardo Louno (B. Lown) gimimo šimtmetį. Organizavome ekskursiją po su B. Lounu susijusias vietas. Jų net septynios. Be didelės reklamos susirinko apie 30 žmonių. Mūsų maršrutas vadinasi „B. Louno šeimos takais“. Kur jie gyveno, kur dirbo jo tėvai. B. Lounas iki 14 metų gyvendamas Utenoje pakeitė 4 gyvenamąsias vietas. Gyveno Utenio aikštės gale, prie kolegijos, Bažnyčios ir K. Donelaičio gatvėse. Čia mes pastatėme atminimo lentą. Iš čia B. Lounas išvažiavo į Jungtines Amerikos Valstijas. Užrašai lietuvių, anglų, jidiš ir hebrajų kalbomis. Tai gražus šimtmečio akcentas, kuris išliks. Ekskursija buvo labai įdomi, o ekskursantai net beigelių paragavo. Beigelius užsakėme „Aikštės kepyklėlėje“. Moterys išsistudijavo receptūras ir iškepė tikrų tikriausią žydišką skanėstą. Prie žydiškų paplotėlių ir arbatos miesto sode ir atšventėme žymaus mūsų kraštiečio jubiliejų. Šiam maršrutui parengėme ir specialų lankstinuką.“
Šią vasarą vėl bus rengiamos pernai išpopuliarėjusios ekskursijos po Uteną. Tai bus teminės ekskursijos: „Bernardo Louno šeimos takais Utenoje“; „Utenos Senoji pašto stotis. Sankt Peterburgas – Varšuva trakto vidurys!“; „Kuo išskirtinės Kristaus Žengimo į dangų ir Dievo Apvaizdos bažnyčios? Įminkime septynias mįsles“; „Utenos laimės kelias“; „Utenos sinagogos ir religinės žydų tradicijos. Praskleidus praeities šydą“; „Nuo medinės iki mūrinės Utenos“; „Kam Utenoje statomi paminklai?“; „Stačiatikių ir sentikių cerkvės. Sąsajos ir skirtumai. Trys istorijos laipteliai“; „Viešnagė Dievo Apvaizdos seserų vienuolyne – bendruomenėje su polėkiu dalintis, klausti ir klausytis“. Gal kitais metais prie jau paminėtų maršrutų turėtų prisidėti dar vienas – „Senų pastatų istorijos“, kurį parengti šiems metams sutrukdė pandemija.
„Dabar jau dvi savaites dirbame su Utenos rajono moksleiviais. Reikia juos užimti, nes karantinas labai jiems pakenkė. Būtent jiems organizuojame ekskursijas „Laimės keliu“, einame Ąžuolijos pažintiniu taku. Jei atvirai, tai nenorėčiau, kad Ąžuolijos pažintiniame take būtų daug lankytojų ir visi keltų triukšmą. Vis dėlto tai yra draustinis, kur peri įvairūs reti ir saugomi paukščiai. Jei vaikas nori tik pabūti gamtoje, šis takas laikui praleisti tikrai ne vieta. Čia turi važiuoti tikslinės grupės, kurios tikrai domisi gamta. Šis takas nėra skirtas grupinėms ekskursijoms. Geriausia, kad čia atvažiuotų gamtą mylinčios šeimos ir pereitų šį taką tikslingai. Prie šio tako reikia dar padirbėti. Jis neturi tapti šiukšlių atvežimo vieta.
Karantinas turi ir teigiamų pusių. Prirašėme labai daug projektų. Dabar laukiame rezultatų. Kultūros paveldo departamentui parašiau projektą, skirtą B. Lounui. Kitas didelis projektas – Sporto rėmimo fondui. Dar vienas projektas kartu su Utenos vietos veiklos grupe – norime vaikams iš socialinės rizikos šeimų parodyti visus penkis Lietuvos regionus. Parodyti skirtingą šių regionų kultūrinį, kulinarinį paveldą, gamtą. Šie nuskriausti vaikai turi pamatyti ir kitokį gyvenimą. Jei pavyktų gauti finansavimą, esu numačiusi penkias keliones, be to, norėtume įsigyti droną ir mokyti vaikus filmuoti ir fotografuoti bei gido sistemą, kad nereikėtų šaukti, o vaikai užsidėję ausines viską girdėtų. Žodžiu, planų turime daug, reikia tik pinigų“, – mintimis dalijosi R. Jasinevičienė.
Autoriaus nuotr.
