Atvirumo valandėlė

Vietoj vestuvių – laidotuvės

Kristina pabudo anksti, bet neskubėjo lipti iš lovos. Gulėjo užmerkusi akis ir galvojo apie tai, ką šiandien dar būtinai reikia padaryti, ko nepamiršti, kad rytoj nebereikėtų blaškytis ir kad galėtų susikaupti ties pačiu svarbiausiu dalyku – vestuvėmis, apie kurias buvo šitiek svajota, šitiek metų laukta šios dienos, kai Mindaugą pagaliau galės pavadinti savo vyru…
Kristinai labai norėjosi, kad ši diena kuo greičiau baigtųsi. Taip norėjosi kuo greičiau apsivilkti akinamo baltumo suknelę, pamatyti išsipuošusį Mindaugą ir prisiekti jam amžiną meilę.
O laikrodžio rodyklės buvo lyg prilipdytos prie ciferblato – atrodė, kad vos tik krusteli ir vėl sustoja ties ta pačia valanda. Galbūt visada taip atrodo, kai labai labai ko nors lauki…
Kristina žinojo, kad Mindaugas pavakare važiuos pas gerai pažįstamą žmogų į kaimą, iš jo atsiveš keletą trilitrinių stiklainių specialiai vestuvėms išvarytos naminukės (svečiai būtent tokios pageidavo), o vakarą abu praleis taip, kaip pageidavo abiejų tėvai – kiekvienas savo tėvų namuose su artimaisiais. Tai bus lyg savotiškas atsisveikinimas su tėvų namais, juos užauginusiais tėvais, nes jaunieji po vestuvių buvo nutarę gyventi atskirai nuo tėvų. Tęsinys 2019 09 21